Lietuvos futbolo federacijos prezidentas J.Kvedaras padėkojo treneriui už pastangas, Cs.Laszlo palinkėjo sėkmės „atjaunėjusiai“ komandai. Sėkmės Lietuvos futbolininkams labai reikės, bet kyla abejonių dėl to, ar kaprizinga Fortūna artimiausiais metais apskritai ketina lankyti rinktinę. Juolab kad Cs.Laszlo laikais ji tai darė tik per rungtynes su Lichtenšteinu.
Iš penkiolikos oficialių ir kontrolinių dvikovų vengro vadovauta komanda laimėjo tik dvi: abi – prieš nykštukinės kunigaikštystės rinktinę. FIFA reitingų lentelėje lietuviai smuko į rekordines gelmes – antrojo šimto antrąjį dešimtuką.
Suprantama, šis reitingas nebūtinai preciziškai tiksliai atspindi tikrąsias komandų galimybes bei pajėgumą, bet ne šie skaičiai ir kelia daugiausia nerimo dėl ateities. Yra dalykų, leidžiančių manyti, kad kitam treneriui, kurį velnias atneš į šią galerą, nebus lengviau negu Cs.Laszlo.
Pirmiausia – vengro minėtas komandos jauninimas yra visiška butaforija. Sprendimas atsisakyti veteranų Deivido Šembero ir Tomo Danilevičiaus paslaugų iš esmės nieko nekeičia. Faktas, kad per Cs.Laszlo vadovavimo laikotarpį visi kiti žaidėjai tapo pusantrų metų vyresni, o kai kuriais atvejais derėtų sakyti – senesni. Jaunesnių naujokų, išskyrus puolėją Deividą Matulevičių, komandoje neatsirado, o iš augančios kartos futbolininkų galimybių parodyti save gavo tik Arvydas Novikovas bei Vytautas Andriuškevičius.
Iš esmės galima teigti, kad Lietuva yra praradusi futbolininkų kartą, kurios stygius ypač skausmingas dabar.
Situacija – grėsminga. Komandos branduolys – trisdešimtmečiai arba tie, kurie sparčiai artėja prie šios amžiaus ribos. Tų, kuriems 25-eri – 27-eri, tiesiog nėra.
Taip, gamtoje egzistuoja rezultatyviausias „SMScredit.lt A lygos“ žaidėjas Nerijus Valskis ar aštrus saugas Rytis Leliūga, kuriems Cs.Laszlo šanso nesuteikė. Bet iš esmės galima teigti, kad Lietuva yra praradusi futbolininkų kartą, kurios stygius ypač skausmingas dabar, kai būtent šio optimalaus amžiaus žaidėjai turėtų tempti rinktinę į priekį.
Kodėl taip atsitiko? Galbūt galima filosofuoti apie tai, kad gūdžiais karų dėl valdžios Futbolo federacijoje laikais tuomečiai paaugliai ir jų rengimas mažai kam rūpėjo, bet nėra prasmės ieškoti atsakymo į amžiną klausimą: kas kaltas? Racionaliau būtų pamąstyti, ką daryti?
Aptriušusi lietuviška galera iki „Euro-2016“ nuplaukti neturėtų. Tad galbūt vertėtų užsiimti tikru, o ne kosmetiniu komandos jauninimu – į aikštę leisti ne po vieną ar du, o po keturis ar penkis jaunus futbolininkus, ir ne 30-čiai sekundžių, o bent kėliniui, net jei tai reikštų žaidimo kokybės aukojimą – faktas, kad tie trisdešimtmečiai, kurie žaidė su Lichtenšteinu, šiuo metu yra geriausi Lietuvos žaidėjai.
Iki pasaulio čempionato atrankos ciklo pabaigos rinktinei vadovaus Igoris Pankratjevas. Vėliau, matyt, bus ieškoma naujo trenerio, kuris ir atsidurs apsisprendimo kryžkelėje.
Kol kas galimų Cs.Laszlo įpėdinių sąraše viešai buvo minima tik viena – Konstantino Sarsanijos – pavardė. Klaipėdos „Atlanto“ strategas iš Rusijos gandus neigia, bet, ko gero, jis nebūtų prastas variantas. Treneris neblogai pažįsta Lietuvos futbolą, o Klaipėdoje sukurpė neprastą komandą iš vietinių žaidėjų, nesulaukusių Vilniaus „Žalgirio“ ar Panevėžio „Ekrano“ dėmesio.
Tačiau K.Sarsanija geriau nei bet kas kitas žino, kad Lietuvos rinktinės trenerio kėdė – karšta. To, kuris į ją sės, laukia ir sunkūs sprendimai, ir ne vienas pralaimėjimas ir, tikėtina, sirgalių nepasitenkinimas. Kol kas atrodo, kad geresnių laikų Lietuvos futbolo rinktinei dar teks palaukti. Kol kas galima tik bandyti dirbti taip, kad jie ateitų kuo greičiau.
