Vos per keletą dienų pandemija tapo svarbiausia, jei ne vienintele, pokalbių tema tiek per naujienų laidas, tiek per ZOOM platformoje rengiamus susitikimus ar įprastus pažįstamų žmonių susibėgimus.
Dabar ji skverbiasi, sujaukdama visą žmonių buitį ir būtį. Universitete, kuriame dirbu, svarstėme, kokia forma šiemet rengsime egzaminus, aptarėme virtualaus dėstymo privalumus ir trūkumus, sprendėme, ką daryti doktorantams, netekusiems galimybės vykdyti lauko tyrimų. Kultūrinis gyvenimas persikėlė į menininkų svetaines – jie atlieka kūrinius, nedalyvaujant auditorijai, aktoriai neribotam laikui išsiųsti į „atostogas“, o mes su sūnumi patiriame abstinencijos priepuolius, nes šeštadienio popietėmis nebevyksta įprastinės futbolo varžybos, kurias aistringai žiūrėdavome.
Visame pasaulyje didėja nedarbas, nutrūko perlaidos šeimų nariams į neturtingas šalis, Šiaurės kraštuose žemės ūkiui stinga užsieniečių darbo jėgos, apmirė turizmas, sudaręs mažiausiai vieną dešimtąją globalios ekonomikos dalį. Visa tai tik artėjančio ekonomikos nuosmukio pradžia.
Infekcijos atvejų galiausiai mažės, bet virusas veikiausiai niekur neišnyks. Priešingai – ankstesnės pandemijos leisdavosi suvaldomos, bet šioji vis kerštingiau sugrįžta. Planetos socialinį gyvenimą persmelkė baimė ir netikrumas dėl ateities. Vyriausybių raginimai „daryti“ kiek galima mažiau ir likti ten, kur esame, paneigia dešimtmečiais klestėjusius neoliberalius įsitikinimus.
* Straipsnio autorius – norvegų antropologas, Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius.
