Skaičiuojame kitų žmonių pinigus. Aš jau seniai paleidau šitą – turime gi savo reikalų, šeimas, darbus. Paleiskime, juk nieko nepakeisime, nebent savo požiūrį. Ar jums smagu žinoti, kad premjeras iš namų į darbą važinėja žvyrkeliu? O kaipgi šalies prestižas? Aš jo vietoj tame kelyje dar įrengčiau šildymą ir LED apšvietimą įkalčiau. Ir dar žmones pasamdyčiau, kurie kas rytą mojuotų, kad nedingtų jausmas, jog esu šalia paprasto žmogaus.
Geriau į kelius investuoti negu į tokias nesąmones kaip vaikų darželiai. Juk net neaišku, ar vaikai užaugs geri, o premjeras jau užaugo – doras, geras žmogus. Štai jam ir kelias – kelias į gyvenimą! O ko jūs norite? Prie Skvernelio namų yra upė, tekanti link Vilniaus centro. Ar norite, kad premjeras į miestą plauktų baidare? Tada reiktų specialių šarvuotų baidarių ir kortežo su švyturėliais. O tai gerokai brangiau nei tiesti kelią.
Na, ir kiekvienas iš mūsų atsidūręs valdžioje tikrai tiestų sau kelią, stengtųsi dėl savo vaikų, nes kas yra Lietuva? Lietuva – tai mes, o kas mes? Tai priklauso nuo to, kas laimi rinkimus. Dabar laimėjo Skvernelis, todėl jo gatvėje šventė. Laimėsite jūs – tuomet ir jūsų gatvę aplankys šventė, tiesiog būkite aktyvesni.
Susitaikykite su tuo, kad viešieji pirkimai skirti ne jūsų gerovei. Jūs, mokesčių mokėtojai, tik mokate mokesčius, o mokesčių gavėjai yra visai kiti žmonės. Aš apskritai nesuprantu, ko jūs nuolat norite? Sąžiningumo? Lietuvos gyventojų teisė į sąžiningumą nėra absoliuti. Jei žurnalistai rašo apie korupciją – tai nuomonės klausimas. O teisme ją įrodyti sunku, nes mes esam teisinė valstybė. Todėl nuomonių gali būti įvairių, o vien už nuomonę niekas nuo pareigų nenusišalina. Nuomonių įvairovė, draugai, žodžio laisvė. O jūsų žodžio laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus stambus kapitalas ar interesas, o taip.
