 |
Šias savo mėgstamiausio poeto Vlado Šimkaus eiles apie kritiką ir šiandien moku mintinai. Vėzdas yra ne tik lengviausiai įtikinantis argumentas, bet ir pats primityviausias žmogaus padėties visuomenėje nustatymo kriterijus. Žmogus su vėzdu visada bus viršesnis už žmogų be vėzdo. Antras pagal primityvumą kriterijus yra pinigai.
Ties šiuo kriterijumi dažnai savotiškai užstringa senų tradicijų atsisakiusios ar jų neturinčios visuomenės. Ties juo užstrigusi yra ir Lietuva.
Jei atimtume iš turtuolių ir padalytume vargšams, padėtis ne taip jau smarkiai pasikeistų.
Apie atskirtį tarp vargšų ir turtuolių, taip pat apie atskirtį tarp sostinės ir provincijos bei visokią kitokią atskirtį Lietuvoje jau nemažai diskutuota. Tačiau gali būti, kad problema yra ne pats atskirties faktas. Jei atimtume iš turtuolių ir padalytume vargšams, padėtis ne taip jau smarkiai pasikeistų. Jau nekalbant apie tai, kad toks receptas žmonių ne kartą nesėkmingai išbandytas.
Tikroji problema yra Lietuvoje beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo įsigalėjusi slaptoji oligarchija. Ji klesti ne dėl to, kad valstybės institucijos bejėgės, o politikai korumpuoti. Reikia mąstyti atvirkščiai. Oligarchija randa atramą žmonių širdyse. Pirmiausia – neturtingų žmonių širdyse.
Korupcijos lygį Lietuvoje mėginta matuoti įvairiais tyrimais. Nesileidžiant į jų kokybės vertinimus, matyt, reikia pripažinti, kad maždaug 60–70 proc. Lietuvos gyventojų yra tvirtai įsitikinę, kad kyšiai padeda spręsti problemas, ir patys pasiryžę esant reikalui duoti kyšį.
Tačiau kartu susidaro įspūdis, jog korupcija priklauso kitam pasauliui – dauguma apklaustųjų dažniausiai teigia, kad patys niekada nedavė kyšio. Labiausiai korumpuotomis institucijomis tradiciškai laikomos Vyriausybė, Seimas, teismai ir partijos, su kuriomis dauguma žmonių taip pat tiesiogiai nesusiduria.
Taigi peršasi paradoksali išvada – žmonės myli turtuolius ir pripažįsta jų valdžią kaip faktą. Dauguma, matyt, žavisi žiniasklaidos vaizduojamu turtuolių pasauliu, pripažįsta jo gyventojų išskirtinę padėtį, galią (jie „perka“ Seimą, Vyriausybę ir teismus, o partijos yra „jų kišenėje“), palaiko jų vien formaliai neteisėtas privilegijas (korupciją, kuri žmonių širdyse tampa pateisinama) ir svajoja patys vieną dieną tokiais turtuoliais tapti.
Šią išvadą patvirtina ir neblėstantis teisininko ir ekonomisto specialybių (populiarioje sąmonėje akivaizdžiai siejamų su praturtėjimu) bei meksikietiškų, venesuelietiškų ir meksikietiškai-lietuviškų serialų populiarumas.
Tačiau Lietuvoje turtuolių padėtį lemia ir savotiškas vakuumas viršuje – elito stoka.
Pati savaime turtuolių meilė, turbūt, nebūtinai yra blogybė. Visuomenei ji gali būti net sveikesnė ir naudingesnė už neapykantą. Turtuolių ir galingųjų meilė, jų pamėgdžiojimas, siekis jais būti per amžius veikė kaip galingas socialinis stimulas, ne vieną žmogų ištraukęs iš nevilties liūno, tvyrančio kiekvienos visuomenės apačioje.
Tačiau Lietuvoje turtuolių padėtį lemia ir savotiškas vakuumas viršuje – elito stoka. Tik nereikia šios problemos vengti ir dangstyti išvedžiojimais, kad „kiekvienam savo“ arba „ten gerai, kur mūsų nėra“.
Civilizuotų Vakarų valstybių elitas – labai sudėtingas ir paslaptingas visuomenės sluoksnis. Net ne sluoksnis, o greičiau reiškinys. Jis formavosi per amžius, jį kūrė monarchija, Bažnyčia, aristokratija ir universitetas. Kapitalizmas, kas be ko, taip pat uždėjo savo ženklą. Tačiau elitas yra visai kas kita nei visi šie dalykai. Panašiai, kaip lydinys ar mišinys nėra nei vienas iš savo komponentų ir net ne jų suma.
Būtent ši keista socialinė formacija suteikia visuomenei naują kokybę, pakylėja ją ne tik virš vėzdo, bet ir virš piniginės. Atkreipkite dėmesį, kaip ne ypač gerai sekasi rusų turtuoliams Didžiojoje Britanijoje. Jų ten vis daugėja, jie mėgina įsilieti į britų visuomenę. Juos kviečia į vakarėlius ir kitokius renginius, su jais kalbasi bankininkai ir politikai ir tai veda „naujuosius rusus“ prie klaidingų išvadų.
Kai kurie, pavyzdžiui, pradeda pirkti britų žiniasklaidą, matyt, įsivaizduodami, kad galės kariauti rusiško tipo informacinius karus ir kažką išsikovoti. Jie dar turės progos įsitikinti, kaip klysta. Juk net ir matuojant santykiniais dydžiais, rusiško kapitalo Didžiojoje Britanijoje šiandien yra daug daugiau nei Lietuvoje. Tačiau britų visuomenė kenčia visai dėl kitų problemų, o ne dėl išaugusios rusų įtakos.
Mat civilizuoto elito atstovai niekina pinigus. Žinoma, turtą iš tikrųjų niekinti gali tik tas, kas jo turi daug, vargetos pasipūtimas taip pat dažnai yra komiškas. Tiesa ir tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje niekas negali su pinigais nesiskaityti (todėl ir „naujiesiems rusams“ atsiveria visos durys). Tačiau visa tai yra labai tolima turtuolių meilei. Vakarų idealas visada buvo ne turtas, o geras gyvenimas.
Todėl milijonieriaus personažas čia savaime virsta slaptos pajuokos objektu. Pamėgdžiotina siekiamybė – tikras džentelmenas, šiek tiek filosofas, šiek tiek estetas, arbiter elegantiarum, savo dvarų pavadinimų neatsimenantis aristokratas, o ne kapšą apsikabinęs pirklys. Vakarų elitas save ir šiandien suvokia ne kaip pinigų maišą, o kaip pinigų krioklį.
Lietuvoje nėra tos paslaptingos jėgos, kuri visa savo laikysena V.Romanovo atžvilgiu parodytų: šitas juokdarys tegul eina į kamputį pažaisti ir tegul nesikiša į rimtų žmonių reikalus.
Tuo metu siekiant tapti „elito“ atstovu Lietuvoje kol kas nieko daugiau nereikia – tik pinigų. Antai partiją sumanęs kurti V.Romanovas anksčiau sulaukdavo ir dabar sulaukia dėmesio net iš tokios žiniasklaidos, kuri neva save gerbia. Tiek to, galima sakyti, kad žurnalistai visada vaikosi naujienų. Bet Lietuvoje tiesiog nėra tos paslaptingos visuomenės jėgos, kuri pasakytų, ką ten – pasakytų (iki konkrečių žodžių ji nesižemintų), tiesiog visa savo laikysena V.Romanovo atžvilgiu parodytų: šitas juokdarys tegul eina į kamputį pažaisti ir tegul nesikiša į rimtų žmonių reikalus. O juk visi seniai žino, ko verta Romanovo iškalba, politinė ir kitokia nuovoka.
Tai kur tie, kurių požiūris į V.Romanovą būtent elitinis? Juk, kaip kažkada yra sakęs Lietuvos elito tyrinėtojas Andrius Užkalnis, „kas gi dar, jei ne aš?“. Šis retorinis klausimas labai tiksliai apibūdina elito padėtį mūsų visuomenėje.
Mylimi vargšų ir nesulaikomi tikrų džentelmenų Lietuvos turtuoliai užsiaugino didelę galią ir vis dažniau įsivaizduoja esą „tikroji“ valdžia. Tačiau neabejokite – tai, ką jie turi, tėra galios iliuzija. Kitaip nei Rytų valstybėse, turtuoliai Lietuvoje nesukūrė jokio režimo, nesugebėjo iš esmės pertvarkyti politikos ar pakeisti įstatymų. Jie tarpsta tik dėl žmonių nuotaikų. O juk seniai žinoma, kad negali būti prastesnio valdžios pagrindo.
