 |
Prie jos griuvėsių ir nuodėgulių krūvos stovint kyla mintys, kad bažnyčių gaisrai nėra vien atsitiktinumas, o sisteminis dalykas, bylojantis apie išdegintas sąžines.
Ir vėl ugniagesiai, paveldo apsaugos institucijų darbuotojai važinės po bažnyčias, tikrins, ar yra gesintuvų, ar klebonas susipažino su priešgaisrinėmis taisyklėmis. Vėl pakišinės pasirašyti popierius – kad tik atsikračius atsakomybės ir ją užkrauti ant mažiausiai esamoje situacijoje galinčių ką nors padaryti – ant klebonų pečių.
Tačiau gaisrai kyla ne tokiomis aplinkybėmis, kad būtų galima pasinaudoti naujais gesintuvais, ar reikėtų kam nors pažvelgti į fosforinį išėjimo lipduką virš durų. Tai dar vienas apgailėtinas bandymas pabėgti nuo esmės į nereikšmingas detales.
Reikėtų pradėti kalbėti apie visų bėdų priežastį – į iš esmės dar sovietinį požiūrį į Bažnyčios reikalus, apie restitucijos fiasko Lietuvoje ir jos neteisingą strategiją.
Vienas svarbiausių desovietizacijos indikatorių yra religijos padėtis ir pagarba šventenybėms. Ji tikrai prasta, ir tai liudija, koks nežymus buvo visuomenės atgimimas, apsivalymas nuo melo ideologijos ir neteisybės.
Užklausti, ar tinkamai atstovaujami Bažnyčios teisėti interesai Vyriausybėje, vyskupai skėsčioja rankomis ir bejėgiškai teisinasi, kad valstybės aparato tarnautojai sąmoningai kliudo ar net kenkia restitucinio teisingumo įgyvendinimui, o kai kuriais atvejais ir piktavališkai blogina Bažnyčios padėtį. Keista matyti, kad kadaise už Bažnyčios teisių gynimą į Sibiro kalėjimus tremti dvasininkai Nepriklausomybės laikais išsikvėpė ir pasidavė apatijai.
Jokios realios materialinės bazės, kurią pasitelkus būtų galima išlaikyti šventovės infrastruktūrą. Sakytum, kažkas iš anksto susitarė sistemiškai sunaikinti Bažnyčią, ypač mažąsias parapijas.
Žvelgiant iš nedidelės Vandžiogalos parapijos, kurios klebonu esu, pozicijų, infrastruktūra yra tokia pati, jei ne blogesnė, kaip ir sovietmečiu: tuomet konfiskuoti ir keturis dešimtmečius naudoti pastatai yra beviltiškai sudėvėti, supuvę, turėta žemė negrąžinta, kompensacijų jokių, bažnyčia jau 50 metų nematė remonto.
Jokios realios materialinės bazės, kurią pasitelkus būtų galima išlaikyti šventovės infrastruktūrą. Sakytum, kažkas iš anksto susitarė sistemiškai sunaikinti Bažnyčią, ypač mažąsias parapijas, paliekant jas be materialinio pagrindo, be galimybės išlaikyti praeities amžių sukurtą paveldą. Maža to, įstatymais dar iškeliant reikalavimus, kurie fiziškai neįgyvendinami.
Paskiriami milijonai nusėda Šiluvoje, Jono Pauliaus II piligrimų kelio projekte, kai už nedidelę tų lėšų dalį buvo galima seniai apdrausti visas bažnyčias, sutvarkyti bent elektros instaliaciją, įdiegti priešgaisrinę ir įsilaužimų apsaugą. Šiuo metu nė viena draudimo kompanija nenori drausti medinių bažnyčių.
Aišku, kad Bažnyčia gali būti stipri ne vien laikydamasi savo doktrininio, moralinio, kultūrinio paveldo, tačiau ir vadinamuoju „patrimonium“, materialine baze, kuri yra iš kartos į kartą atsakingų žmonių sukurtas gėris, ir kurio dėka krikščioniškoji religija gali palaikyti ir plėtoti ne tik pagrindines savo veiklos sritis, bet ir kitas, teigiamai veikiančias visuomenę – liturgiją, švietimą ir karitatyvinę veiklą.
Pirmąją Vandžiogalos bažnyčią pastatė Kauno pavieto maršalka Jonas Karolis Rostovskis, kuris net ir po mirties rūpinosi jos gerove palikdamas testamentinius patvarkymus. Dabartinė Kauno rajono valdžia nė iš tolo nepanaši į šį savo pirmtaką. Sako: „Mes neatsakingi, įstatymai neleidžia.“ Čia ir liūdniausia, kad niekas nenori būti atsakingas ir tai įteisinama įstatymais. O bažnyčios, mūsų kultūra ir žmonių sielos nyksta.
Daugelis katalikiškų ir mišrių Europos valstybių turi atskiras bažnytinių reikalų ministerijas, departamentus, biudžeto eilutes, kuriose nurodytos lėšos nėra keliasdešimt kartų mažesnės už įkalinimo įstaigų kaip Lietuvoje.
Beje, galima būtų patyrinėti, koks ryšys yra tarp sisteminio ir valstybiniu lygmeniu vykdomo Bažnyčios varginimo ir nusikalstamumo didėjimo visuomenėje. Pavyzdžiu galėtų būti Vokietija, kur pagarba religijai lemia ne tik sakralaus paveldo išsaugojimą, bet ir šalies klestėjimą.
Akivaizdu, kad krikščioniškoji religija ilgus šimtmečius Europoje buvo stiprus kultūros židinys, įkvėpiantis menininkus ir telkiantis genialių kūrinių mecenatus. Tais kūriniais pasigrožėti daugelis buvo nuvykęs ir į Romą, ir į Paryžių, ar bent į Pažaislį ar Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Bet pastaruoju metu sąmoningai ir piktybiškai ignoruojant religijos sritį buvo beveik užslopintas šis kultūros šaltinis, nusiritant iki gitarinio lygio, bedvasės architektūros ir primityvizmo, galų gale, šį nuosmukį atvaizduoja šventovių gaisrai.
Būdinga, kad kaimuose neįmanoma susikviesti žmonių į Vasario 16-osios ir kitokias valstybines šventes (nebent Jonines). Dažnas tiesiai pasako, jog ne už tokią Lietuvą kovojo ir kentėjo, kad neapsiverčia liežuvis melstis už faktiškai išlikusią senąją nomenklatūrą, kuri dusina visuomenę. Dusina ir Bažnyčią.
Neteisybės ir skriaudos patirtis paralyžiuoja žmonių maldas ir geranoriškumą. Žvelgiu į savo šalį ir svarstau, kaip ją mylėti – brolių ar priešų meile? Kai iš kunigų lūpų skamba ne nuoširdūs palaiminimai, bet priekaištai ir Dievo teismo šauksmas, kaip gali ši šalis pakilti ir išlikti?
Kunigui prisieina būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.
