Tokia, deja, yra šių dienų realybė, kai viename pasaulio krašte, kaip kokiais viduramžiais, vyksta susirėmimai religiniu- gentiniu pagrindu, o kitame, mūsų kaimynystėje, imperiniai šovinistai kraujyje skandina to paties tikėjimo ir net panašių ideologinių pažiūrų buvusius savo brolius.
Tačiau kaip ir kiekvienas dalykas, apie kurį nuolat kalbama, rodoma ir rašoma, taip ir nesibaigiantys kariniai konfliktai bei grėsmė mums patiems tapti šių konfliktų dalimi galiausiai ima jaudinti vis mažiau ir mažiau, kol suvoki, kad TV ekrane matomi sudarkyti žmonių kūnai primena matytą holivudinį trilerį, kurio vaizdai visiškai netrukdo ramiai užkandžiauti.
Užtat kai visame šitame nesibaigiančio informacinio srauto verpete netyčia atrandi trumputį trečio pagal dydį Lietuvos miesto pagrindinio dienraščio vyriausiojo redaktoriaus vadinamąjį vedamąjį, staiga pasijunti lyg kuolu per galvą gavęs. Yra dar, pasirodo, kas gali ir nustebinti!
Pirma mintis, šovusi į galvą, yra labai teigiama: kokia visgi didžiulė vertybė, kad gyvename demokratinėje, laisvoje šalyje, kurioje kiekvienas pilietis turi teisę nevaržomai išsakyti savo nuomonę.
Tačiau antra mintis kažkodėl jau ima nesutikti su pirmąja – betgi tai yra miesto dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pozicija, vadinasi, ją galima suprasti kaip ir visos redakcijos poziciją? O gal tai tik asmeninė žurnalisto nuomonė? Laisvos šalies laisvo piliečio nuomonė? Trečioji, ketvirtoji ir visos kitos po to sekančios mintys jau veja viena kitą ir tada dar kartą lėtai perskaitai tą straipsniuką.
Betgi tai taip girdėta ir matyta – per Pervyj Baltijskij ir visus kitus analogiškus rusiškus kanalus. Beveik vienas prie vieno, tik kad parašyta lietuviškai.
O jame parašyta štai kas: „Na, ką, mieli pensininkai, gamybininkai ir kiti parapijiečiai, teks ir vėl susiveržti diržus. Politikos trubadūrai prieš šventes rėžė iš peties – militarizmo paradui teks papildomai skirti dar 149 milijonus. Eurų, ne litų. Žodžiu, pirksime haubicų, stingerių ir „pistonų“, – sveiki sulaukę šventų Velykų. Bus kuo triukšmauti ir pasitinkant 2016-uosius, tikro pasninko metus. Tik ar tikrai patys tratinsime tais prabangiais pabūklais? O gal jie atiteks ne mums? Juk jau kuris laikas Rytų frontui kėsinamasi tiekti tuos galvažudžių įnagius, net jei dėl to kiltų ir Trečiasis pasaulinis karas su nauja Hirošima ir Nagasakiu. Dabar gi tikras patriotas privalo rūpintis ne Lietuva, o Ukraina“...
Ir taip toliau – dar keli panašaus stiliaus kapoti sakiniai, kurių pusė klausiamieji – šaukiamieji, t. y. neva lyg ir retoriniai.
O štai mintys, dar kartą perskaičius tą neva juodojo humoro stiliumi parašytą vedamąjį, staiga susidėlioja į logišką seką: betgi tai taip girdėta ir matyta – per Pervyj Baltijskij ir visus kitus analogiškus rusiškus kanalus. Beveik vienas prie vieno, tik kad parašyta lietuviškai.
Ir dėl to atradimo staiga pasidaro labai nejauku. Ir ne tik nejauku, bet ir nesaugu.
Pasidaro nesaugu dėl to, kad mieste, kuriame gyveni, kurį myli ir kurio į nieką gyvenime nekeistum, šalia tavęs gyvena štai tokie dienraščių redaktoriai su tokiomis savo asmeninėmis nuomonėmis. Ir staiga tolimesnės mintys jau kažkodėl nukeliauja į pokarį.
Bet jos yra ne apie Lietuvos partizanus, miškuose kovojusius su okupantais, o apie lietuviškuosius stribus, savo noru stojusius tų okupantų pusėn. Ir apie tuos, kurie mėtė gėles po rusų tankais bei jiems džiugiai mojavo. Nes ir tokių tuometinėje Lietuvoje, deja, buvo.
Ir tada supranti, kad, bėdai ištikus, jų, šiuolaikinių lietuviškųjų stribų ir gėlių mėtytojų, nepritrūktų ir dabartinėje demokratinėje Lietuvoje. Tų, kurie šiandien turi teisę turėti kitokią nuomonę ir teisę ją laisvai bei viešai išsakyti.
