Taip atsitiko ir šiomis dienomis, kai dėl vienos mažos knygelės viešojoje erdvėje kilo didžiulis šaršalas.
Mes ne tik sužinojome, kad, be Laisvės premijos, kurios, kaip pamenate, Seimas neskyrė V.Landsbergiui, mūsų šalyje egzistuoja dar ir kažkokia Patriotų premija, bet ir choru ėmėme piktintis, diriguojant visuomeninei televizijai, kaip ministras J.Olekas išdrįso jos neskirti kažkokiai N.Putinaitei.
Kadangi šių eilučių autorė, kaip ir likę 99,9 procentai Lietuvos gyventojų, N.Putinaitės knygos neskaitė bei nepasižymi ypatinga meile politikams, tai į šį lygioje vietoje kilusį skandalą pabandys pažiūrėti atsietai, be išankstinių nuostatų ir emocijų.
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra ta Patriotų premija.
Jei mes išsijuosę smerkiame marcinkevičius, baltušius beigi mieželaičius už kolaboravimą su tuometine valdžia, pataikavimą jai, gal tada mes patys irgi neturėtume gvieštis mūsų valdžios vyrų ir moterų įsteigtų „patriotinių“ premijų?
Pasirodo, ją 2010 m. gruodžio 13 d. įsteigė Krašto apsaugos ministerija (KAM) kartu su Lietuvos leidėjų asociacija, o šios premijos tikslas – „skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę ir ištikimybę Lietuvai“.
Skaitome toliau: viena premija už pilietiškiausią ir patriotiškiausią knygą kasmet skiriama suaugusiesiems ir viena premija – už pilietiškiausią ir patriotiškiausią knygą vaikams bei (cituojame pažodžiui) – „Komisijos ir Ministerijos sprendimu gali būti skiriama trečioji Patriotų premija už knygą, kurios ypatingus privalumus įvardija Komisija“.
Šurmulį sukėlusi N.Putinaitės knyga pateko į šią, trečiąją „gali būti“ premijos skyrimo kategoriją. Logiškai mąstant, jei premija „gali būti“ skiriama, tai lygiai taip pat ji „gali būti“ ir neskiriama.
Aptariamuoju atveju taip atsitiko, o tokį sprendimą priėmė ne kas kitas, bet premijos steigėjas – KAM atstovaujantis ministras, neįžvelgęs knygoje „ypatingų privalumų“, juoba kad jų, kaip jau aiškėja, neįžvelgė ir pati komisija.
Kurioje vietoje čia kai kas mato cenzūrą – sunku pasakyti, o štai ministro gestas kai kam kaip tik atrodo pakankamai „patriotiškas“: neskiriant trečiosios, neprivalomos, premijos, buvo sutaupyta biudžeto lėšų.
Būtent įvairių valstybinių biudžetinių įstaigų įsteigtos ir iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšų skiriamos neaiškios kilmės „patriotinės“, „gamtosauginės“, „socialinės“, „sveikatos“ ir kitokios pakraipos premijos, jų tikslingumas bei jų nauda turėtų būti diskusijų pretekstas ir pagrindas, o ne vienos konkrečios premijos neskyrimas konkrečiai knygelei.
Klausimų galėtų (ir turėtų) kilti ir dėl kito, subtilesnio, kūrybinio – etinio dalyko: dėl kuriančių žmonių, rašytojų, menininkų, žurnalistų dalyvavimo politinės valdžios skelbiamuose panašaus plauko konkursuose.
Ar jie jums nieko neprimena? Ar jie savo prigimtimi nėra panašūs į buvusiąsias Lenino, „Raudonosios žvaigždės“ ir kitokias beprasmiškas socializmo laikų premijas, kurios buvo tuometinių kūrėjų lojalumo valdžiai įrodymas?
Jei mes išsijuosę smerkiame marcinkevičius, baltušius beigi mieželaičius už kolaboravimą su tuometine valdžia, pataikavimą jai, gal tada mes patys irgi neturėtume gvieštis mūsų valdžios vyrų ir moterų įsteigtų „patriotinių“ premijų?
Ir ar ne laikas būtų peržiūrėti tokių ir panašių „ministerinių“ premijų iš biudžeto lėšų skyrimo tikslingumo pirmiausia profesionaliems kūrėjams, idant apsaugotume juos nuo gundymų pradėti giedoti ditirambus jau naujai, demokratiškai išrinktai valdžiai?
P.S. Beje, Vilniaus knygų mugės išvakarėse N.Putinaitės monografijai „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ padaryta didžiulė nemokama reklama turėtų kompensuoti autorės patirtą moralinę ir materialinę skriaudą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Juozui Olekui neįtikusi Nerija Putinaitė: vienas žmogus nusprendžia, kas patriotas, o kas – ne
