Dabar kalbame apie besiformuojančias mūsų valstybinių švenčių tradicijas. Apie tai, kad šventiniai minėjimai Lietuvoje neapsieina be tradicinių valstybinių apdovanojimų.
Ypač daug jų pasipylė šįmet per Vasario 16-osios minėjimą. Visi ta proga apdovanotieji politikai jau buvo internete ir kitur gražiai aprašyti, per visas televizijas parodyti ir net feisbukuose jų nuotraukomis pasidalinta.
Stebint TV ekranuose kone didmenomis ordinus ir medalius į dešinę ir kairę dalijančią šalies prezidentę, nejučia apėmė deja vu jausmas. Tai priminė „senus gerus“ Leonido Brežnevo laikus, kai ordinai buvo dalijami visiems iš eilės SSKP CK politbiuro nariams arba kai apdovanojimais tarp savęs, kaip kalėdinėmis dovanėlėmis, keisdavosi socialistinių valstybių vadovai ir jų partijų sekretoriai.
Skirtumas tik toks, jog Lietuvos apdovanotieji, ačiū Dievui, nesibučiavo į lūpas su dovanojančiąja, kaip kad mėgdavo daryti draugas L.Brežnevas.
Gražiu tarpušvenčiu nesinori menkinti valstybinius apdovanojimus gavusių politikų nuopelnų mūsų šaliai. Neatmestina, jog kai kurie iš jų iš tiesų yra verti tų apdovanojimų.
Tačiau kai vienodais aukščiausio lygio valstybiniais ordinais apdalijami buvęs ir esamas šalies premjerai, buvę ir esami energetikos bei finansų ministrai – nori ar nenori abejonių kyla.
Tai labiau primena ne apdovanojimų už nuopelnus šaliai ceremoniją, o tarnybinių dovanėlių teikimą.
Pirmiausia tai labiau primena ne apdovanojimų už nuopelnus šaliai ceremoniją, o tarnybinių dovanėlių teikimą: na, tokios priešvelykinės prezidentūros pakišos-padėkos visiems svarbiausiems šalies politikams – ir dešiniesiems, ir kairiesiems, kad tik niekas, gink Dieve, neįsižeistų. Nors vis tiek įsižeidusiųjų bus ne vienas.
Antra, kai pagalvoji, juk iš tiesų prezidentė politikus apdovanojo tik už jų kasdienį darbą. Už tą darbą, kurį jie privalo atlikti pagal einamas pareigas ir už kurį jie, kaip ir visi mirtingieji, gauna atlyginimus.
Tad ar visų apdovanotųjų politikų indėlis į valstybės aruodą buvo toks neįtikėtinai svarbus ir toks neįtikėtinai svarus, jog be gaunamų solidžių atlyginimų jiems dar vertėjo užkabinti ir aukščiausio lygio valstybinius ordinus – štai klausimas. Kaip ir kitas klausimas, kylantis nenumaldomai artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui: ar liko dar Lietuvoje už nuopelnus valstybei neapdovanotų politikų ir ar bus kam Kovo 11-osios proga kabinti ordinus?
Siekdami pagelbėti prezidentūrai šiame nelengvame šventinių tradicijų formavimo kelyje, siūlome keletą potencialių politikų kandidatūrų gauti valstybinius apdovanojimus.
Kokį nors medalį prezidentė galėtų užkabinti kad ir Valentinui Mazuroniui – už didvyrišką apsisprendimą išlįsti iš po Pakso sparnelio.
Kokį nors medalį prezidentė galėtų užkabinti kad ir Valentinui Mazuroniui – už didvyrišką apsisprendimą išlįsti iš po Pakso sparnelio.
Gal vieną kartą vertėtų pagerbti ir „tvarkietį“ Petrą Gražulį – už nenuilstamą kovą su gėjais? Arba etiketo žinovą Arminą Lydeką – už nepriekaištingų manierų ir stiliaus pojūčio propagavimą tarp neišprususių piliečių bei Seimo narių.
Už nuoširdų bendravimą su žiniasklaida, neatsisakant pakomentuoti net pačių keisčiausių bulvarinių TV laidų klausimų, apdovanojimo neabejotinai nusipelno ir socialdemokratas Algirdas Sysas.
Neturėtų prezidentūra pamiršti ir regionų politikų. Pavyzdžiui, aktyviojo klaipėdiečio Naglio Puteikio, kurį galėtų apdovanoti už nenuilstamą norą pasiaukojančiai tarnauti šalies sostinei Vilniui, dėl kurio politikas pasiryžęs palikti net savo žaviąją žmoną našlauti uostamiestyje.
Tiesa, dar geriau būtų apdovanoti iškart juos abu – Puteikį ir Puteikienę – už sėkmingą šeiminės rangos principo taikymą politikoje.
Tiesa, dar geriau būtų apdovanoti iškart juos abu – Puteikį ir Puteikienę – už sėkmingą šeiminės rangos principo taikymą politikoje. Nežinančius informuojame, kad Nika Puteikienė kandidatuoja į Klaipėdos merės postą.
Taigi vis dėlto yra dar potencialių rezervų tarp Lietuvos politikų gauti valstybinius apdovanojimus.
Tad neabejokime – naujosios prezidentūros diegiamos valstybinių švenčių tradicijos bus sėkmingai tęsiamos.