Ši problema mūsų šalyje, kaip ir daugelis kitų, yra sprendžiama, ją apvertus aukštyn kojom, t. y., bandant kovoti su pasekmėmis, o ne reiškinio priežastimis. Besiklausant prevencinių programų, strategijų ir taktikų, nukreiptų prieš patyčias mokyklose, sudarytojų kalbų, susidaro toks įspūdis, jog patyčias, kaip kažkokį iki šiol negirdėtą užkratą, savotišką Ebolos viruso atmainą, mums iš kosmoso atnešė ateiviai.
Tačiau viskas yra kur kas paprasčiau, viskas vyksta čia ir dabar, šalia mūsų ir mumyse pačiuose. Nes patyčios, kurios vyksta mūsų mokyklose, yra ne kas kita, o sumažintas visuotinių patyčių, vykstančių mūsų šalyje, modelis.
Patyčios, kurios vyksta mūsų mokyklose, yra ne kas kita, o sumažintas visuotinių patyčių, vykstančių mūsų šalyje, modelis.
Kai iš daugiavaikės tvarkingos, alkoholio nevartojančios motinos atimama socialinė pašalpa vien dėl to, kad per vasarą jos nepilnamečiai vaikai, sunkiai dirbdami, susitaupė kelis šimtus litų savo kompiuteriui – kaip kitaip galima būtų šį „reiškinį“ pavadinti, jei ne pačiomis ciniškiausiomis sočios mūsų valdžios patyčiomis iš tų žmonių, prieš kurių neva socialinę atskirtį ji įnirtingai kovoja?
Kai socialiniame būste gyvenančios daugiavaikės šeimos tėvas yra priverstas ne savo noru eiti dirbti nelegaliai (taip elgtis jį skatina ne kas kitas, o su nelegaliu darbu pasiruošusi aršiai kovoti visa valdininkų kariauna, nes oficialiai antrame darbe įsidarbinus tėvui šeima bemat prarastų socialinį būstą, o pragyventi iš minimalios algos, kaip žinoma, yra neįmanoma), kaip kitaip galima būtų šį „reiškinį“ pavadinti, jei ne patyčiomis iš labiausiai socialiai pažeidžiamų mūsų žmonių?
Kai mano, beje, gerbiamas (iki šiol) politikas viešai visus darbo ieškančius žmones išvadina tinginiais, sulygindamas 30 metų darbo stažą turinčią 50-metę moterį, ne dėl savo kaltės netekusią darbo, su vos kelerius metus per visą gyvenimą sugebėjusiu kažkiek padirbėti girtuokliu ir visiems šiems „tinginiams“ mokėti vienodai mažą, tik iš bado numirti neleidžiančią bedarbio pašalpą, kaip kitaip galima būtų šį „reiškinį“ pavadinti, jei ne patyčiomis iš savęs negalinčių apsiginti žmonių?
Paties įvairiausio lygio ir pačių rafinuočiausių formų patyčių, su kuriomis kiekvienas iš mūsų susiduriame kiekvieną dieną, mastas mūsų šalyje yra toks didžiulis, kad neretu atveju mes patys to jau nebepastebime ir priimame tai kaip visuotinę normą, patys perimdami tokias „iš viršaus“ mums diktuojamo besityčiojančio elgesio taisykles.
Kuo žmogus neturtingesnis ir žemesnio socialinio sluoksnio, tuo daugiau patyčių jo laukia visose gyvenimo srityse.
Beje, ar atkreipėte dėmesį, jog patyčios yra tiesiogiai proporcingos žmonių socialinei ir finansinei padėčiai? Kuo žmogus neturtingesnis ir žemesnio socialinio sluoksnio, tuo daugiau patyčių jo laukia visose gyvenimo srityse. Ir atvirkščiai, patys turtingiausi ir ypač tie, kurie turtus susikrovė toli gražu ne savo galva ir gevėjimais, iš esmės nuo bet kokių patyčių, išskyrus gal „komentarus“ internete, yra apsaugoti?
Neaiškios kilmės kapitalas ir buvimas bet valdžioje – štai du svarbiausieji patyčių apsaugos garantai, suteikiantys aukštiems ponams viešai tyčiotis iš „žemesnių“ už juos, patiems liekant nepažeidžiamiems.
Tad ar verta stebėtis ir piktintis patyčiomis mūsų mokyklose, visiems draugiškai apsimetant, kad tik ten jos ir vyksta?
Neapsigaukite: aš manau, kad su patyčiomis mokyklose kovoti būtina, bet ši kova bus bevaisė tol, kol patyčios, kaip visuotinė socialinio elgesio norma, nebus išguitos iš visų kitų mūsų gyvenimo sričių, kol šio žingsnio pirmieji nežengs mūsų rinktos valdžios atstovai.
P. s. Dabar jau galite pradėti tyčiotis – rašyti „komentarus“.
