Paskutinis tokio vadinamojo piarinio pranešimo, balansuojančio ties cinizmo ir melo riba, pavyzdys galėtų būti šių metų spalio 10 dienos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išplatintas pranešimas spaudai, kurį galima rasti ministerijos tinklalapyje ir kuris buvo cituojamas dalies žiniasklaidos.
Mano nuomone, tai yra vienas iš labiausiai visuomenę skaldančių ir itin socialiai neatsakingų per Nepriklausomybės laikotarpį Seimo kada nors priimtų įstatymų.
Kalbama apie vadinamąjį Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymą, kurio projektą parengė Vyriausybė ir kuriam spalio pradžioje pritarė Seimas.
Pranešime šis įstatymas ministrės Algimantos Pabedinskienės lūpomis visuomenei pristatomas kaip visuotinis gėris, socialiai pažangus bei mažinantis vadinamąją socialinę atskirtį, kuri yra tapusi įvairaus lygio ir rango pareigūnų mantra, kasdien po kelis kartus kartojama iš TV ekranų.
Iš tiesų viskas yra, švelniai tariant, šiek tiek kitaip. Mano nuomone, tai yra vienas iš labiausiai visuomenę skaldančių ir itin socialiai neatsakingų per Nepriklausomybės laikotarpį Seimo kada nors priimtų įstatymų. Iš štai dėl ko.
Noriu labai paprastai ir suprantamai paaiškinti, kas yra tie pranešime minimi 12,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurie, ministrės teigimu „nėra suinteresuoti užleisti būstą vargingesniems“, o, mano suvokimu, artimiausiu metu papildys benamių gretas, nes jiems Seimo „geranoriškumo” dėka suteikta teisė „savivaldybės būstą įsigyti ar nuomoti rinkos kaina”.
Tie abstraktūs 12,5 tūkst. Lietuvos gyventojų yra tie nedorėliai, kurie nuomojasi savivaldybių būstą, tačiau nėra socialiai remtini. Kalbant dar paprasčiau, didžioji dauguma jų jau daugelį metų gyvena savo turėtuose, tačiau dėl įvairių priežasčių neprivatizuotuose butuose, sąžiningai mokėdami savivaldybių nustatytus nuomos mokesčius, kurie daugeliu atveju jau ir dabar prilygsta rinkos kainai.
Kalbu ne abstrakčiai, o turėdama galvoje tris konkrečias Klaipėdos inteligentų šeimas, gyvenančias tokio tipo savivaldybių būstuose, tačiau dėl visuomenės nepakantumo vengiančias išskirtinio dėmesio. Ir nors iš trijų pavyzdžių vargu ar galima daryti toli siekiančias išvadas, tačiau elementari logika sako, kad didžioji dalis šių žmonių jau yra persiritę į antrąją gyvenimo pusę, nes šiuos butus jie, kaip tada buvo vadinama, gavo dar Nepriklausomybės išvakarėse ar tuoj po jos, šiuose butuose jie, sąžiningai dirbdami ir gaudami valdiškus atlyginimus, užaugino savo vaikus, tik savo atkaklių pastangų dėka nepatekdami į socialiai remtinų asmenų būrį.
Negana to, šitie nedorėliai, skirtingai nei kai kurie socialiai remtini asmenys, ne tik neniokojo, nelaužė ar kitaip negadino savivaldybės turto, bet jį, kaip savo nuosavą, puoselėjo, savo, o ne turto savininko lėšomis, nuolat remontavo, atnaujino, investuodami į svetimą turtą savo asmenines lėšas – kiekvienas, žinoma, pagal savo išgales.
Jau girdžiu visažinių teisuolių smerkiantį klausimą: „Tai kur jie buvo, kodėl jie per tiek metų tų butų neprivatizavo?” Prisipažinsiu – neturiu aiškaus ir suprantamo atsakymo į šį klausimą
Jau girdžiu visažinių teisuolių smerkiantį klausimą: „Tai kur jie buvo, kodėl jie per tiek metų tų butų neprivatizavo?” Prisipažinsiu – neturiu aiškaus ir suprantamo atsakymo į šį klausimą, nes kiekvienu iš tų daugiau kaip dvylikos tūkstančių atveju, ko gero, atsakymas būtų kitoks.
Galiu remtis tik tų man žinomų žmonių pavyzdžiu, o jie, gyvendami nuo lietuviškos algos iki lietuviškos algos, tam tiesiog neturėjo finansinių galimybių. Arba, kaip neretai sakoma, „nemokėjo gyventi“: nevogė, nesivertė kontrabanda, o tik sąžiningai dirbo valdiškuose darbuose, mokėjo mokesčius valstybei, visomis išgalėmis stengdamiesi netapti tos valstybės išlaikytiniais.
Tai negi dabar už šitą „nuodėmę“ jie nusipelnė būti išmesti į gatvę, ar dėl to jie privalo dar kartą mokėti už būstą, už kurį per nuomos mokesčius bei asmenines investicijas jau yra savivaldybėms sumokėję ne vieną dešimtį tūkstančių litų?
Pravartu priminti, kad dar praėjusios kadencijos Seime buvo parengtas įstatymo projektas, kuris numatė galimybę daugiau kaip 10 metų savivaldybės būstą nuomojantiems ir įsiskolinimų neturintiems piliečiams jį leisti privatizuoti lengvatinėmis, o ne rinkos sąlygomis. Bet nei aname, nei šiame Seime šis įstatymo projektas, skirtingai nei dabartinis, palaikymo nesulaukė.
Aukštuose postuose sėdintiems tiek dešinės, tiek kairės pakraipos ponams per žema yra nusileisti iki kažkokių 12 tūkst. Lietuvos nevykėlių, kurių niekas negina
Ar ne dėl to, kad aukštuose postuose sėdintiems tiek dešinės, tiek kairės pakraipos ponams per žema yra nusileisti iki kažkokių 12 tūkst. Lietuvos nevykėlių, kurių niekas negina, lygio, juolab, kad šito kontingento balsai artimiausiuose rinkimuose tikrai neturės lemiamos įtakos jų politinei ateičiai.
Kita vertus, jei tokia įstatymo pataisa būtų priimta, ponia ministrė nebūtų galėjusi visuomenei šitaip „pasigirti”: „Įtvirtinus galimybę savivaldybės būstą įsigyti ar nuomoti rinkos kaina, iš šių butų būtų galima surinkti nemažai reikalingų lėšų.
Apskaičiuota, kad savivaldybės galėtų gauti iki 856 mln. litų. Už šią sumą savivaldybės galėtų nupirkti apie 11 tūkst. būstų ir jais aprūpinti apie trečdalį šiuo metu jo laukiančiųjų.”
Kadangi, mano suvokimu, didžioji dalis iš minėtų kol kas dar socialiai neremtinų asmenų neturės finansinių galimybių rinkos kaina išsipirkti savivaldybių butus (tie, kurie tokias galimybes turėjo, būstą jau seniai įsigijo), tai pateikta ministrės citata, išvertus į žmonių kalbą, turėtų skambėti taip: „12 500 Lietuvos gyventojų išmetus į gatvę, į jų turėtus butus galės įsikelti trečdalis iš šiuo metu socialinio būsto laukiančių asmenų ir taip Lietuvoje bus smarkiai sumažinta socialinė atskirtis”.
