Pradėsiu kiek iš toliau, prisiminusi vieną keistoką, bet atmintin giliai įstrigusį vaizdelį.
Tai atsitiko labai seniai, beveik prieš 30 metų, bet įspūdis išliko iki šių dienų – kaip tuometė mano pažįstama maitino savo šešerių metų sūnelį bulviniais blynais. Ji blyną atgnybdavo šakute, pamaišydavo jį į grietinę ir kąsnį įgrūsdavo plačiai išsižiojusiam rubuiliui berniukui į burną. Ir taip – kol nesumaitino visos jam skirtos „normos“.
Tikrai nežinau, mielosios, iki kokio amžiaus jūs savo sūneliams gnaibėte blynus ar kotletus bei kišote kąsnius jiems į burnas, bet iš jūsų viešų pasisakymų aišku viena: savo jau gerokai ūgtelėjusius berniukus jūs vis dar tebelaikote savo asmenine nuosavybe, su kuria manote turinčios teisę elgtis taip, kaip jums pačioms geriau atrodo.
Žinoma, taip mąstyti jums niekas uždrausti negali, tik bėda, mielosios, yra ta, kad jūsų pačių berniukai tikrai taip nemąsto, tačiau, būdami gerai išauklėti, to jums į akis greičiausiai niekada nepasakys.
Savo jau gerokai ūgtelėjusius berniukus jūs vis dar tebelaikote savo asmenine nuosavybe, su kuria manote turinčios teisę elgtis taip, kaip jums pačioms geriau atrodo.
Jie tikrai jums nepasigirs, kelerių metų būdami pirmą kartą pabandė su draugais laiptinėje sutraukti cigaretę, kada paragavo alaus ar dar ko nors stipresnio. Apie „žolę“ ar prezervatyvus išvis nekalbėkim – kad kartais kurios nors iš jūsų, neduok Dieve, infarktas netrenktų...
Sakote, ką šita poniutė sau leidžia, tai ne apie jūsų berniuką, jis yra pirmūnas, aktyvus, visur dalyvauja, lanko muzikos mokyklą (arba karatė, arba futbolą, arba plaukimą, arba krepšinį etc.), jūs pažįstate visus jo draugus, jie tokie pat geri, kaip ir jūsiškis. Ir dar, žinoma, jūsiškis jums viską pasakojasi, o tarnauti į kariuomenę jis tikrai neis, nes jūs jo neleisite!
O, palaimintas naivume! Patikėkite šio bei to gyvenime mačiusia teta: ne viena, ne dvi ir net ne dešimt mamų yra išėjusios (o jums dar teks, mielosios, išeiti) tokią mokyklą, kuri vadinasi mamyčių vilčių žlugimo mokykla.
Vienoms iš jūsų šios mokyklos pamokos sukels isteriją, ašarų upelius bei ilgai trunkantį šniurkščiojimą, kitos bandysite į pagalbą pasitelkti logišką argumentavimą bei savo jau suaugusių vaikų paprotinimą, trečios tik nusijuoksite, numojusios į visa tai ranka.
Nes ši tėvų – vaikų (o šiuo atveju, mamyčių – sūnelių) problema yra sena kaip pasaulis ir psichologų iki kaulelių išnarstyta bei visiems žinoma, kad net gėda dabar jums čia ją priminti: vaikus, mielosios moterys, mes gimdome ir auginame, deja, ne sau.
Ne mūsų pačių norų ir tikslų įgyvendinimui, ne tam, kad jie, mūsų vaikai, už mus realizuotų mūsų kažkada neišsipildžiusias svajones. Ir net ne tam, kad jie gyventų geriau už mus.
Žmogus, drįstu jums priminti, nėra daiktas, kurį pagal savo įnorį galite pastatyti į tą kambarį, kuris jums pačioms labiausiai patinka.
Vaikus mes gimdome ir auginame visuomenei, valstybei, pasauliui. Tam, kad žemėje nenutrūktų gyvybės siūlas. Tam, kad užaugę jie patys kurtų jau savo šeimas (arba liktų viengungiais), kad gimdytų ir augintų jau savo vaikus (arba jų negimdytų ir neaugintų).
Nes žmogus, drįstu jums priminti, nėra daiktas, kurį pagal savo įnorį galite pastatyti į tą kambarį, kuris jums pačioms labiausiai patinka.
Žinia, teisiškai mums mūsų vaikai visgi iki pilnametystės priklauso, bet priklauso tiek, kiek mes, suaugusieji, esame atsakingi už jų elgesį ar jų veiksmus.
Tačiau tapę suaugę, jie jau patys privalo atsakyti už save. Nebūtina tai jiems pradėti daryti pačią pirmąją 18-ojo gimtadienio dieną, bet kuo anksčiau jie, šitie suaugę vaikai, suvoks savo asmeninės atsakomybės, savo pačių gyvenimo kelio pasirinkimo svarbą, tuo geriau bus ir jiems patiems, ir ypač jums, stropiosios jų mamos.
Taigi, būsimos šauktinių mamytės, laišką jums baigti norėčiau draugišku patarimu ir net padrąsinimu: nesibaiminkite, mielosios, patikėkite, neišveš niekas jūsų sūnelių nei į Kamčiatką, nei į Grozną. Net ir į kaimyninį Minską neišveš – tarnaus jie jūsų pašonėje, savo šalyje, Lietuvoje.
Ir tarnaus ne ilgus dvejus metus, kaip kad jūsų tėveliai ar seneliai svetimoje šalyje tarnavo, o tik tiek, kiek jūs pačios juos nešiojote savyje, – tik tuos trumpus 9 mėnesius, per kuriuos net kelis kartus galės sugrįžti aplankyti jūsų.
Todėl, būkite geros, paleiskite juos nuo savo sijonų, negadinkite savo vaikams būsimo gyvenimo ir nebejuokinkite kitaip mąstančių Lietuvos mamų.
Beje, gal jums bus įdomu sužinoti, kaip sekasi buvusios mano pažįstamos blynais maitintam sūneliui?
Jis, žinia, jau seniai suaugo, baigė aukštąjį mokslą ir savo mamytės pažinčių dėka susirado pelningą tarnybą.
Jis netgi buvo vedęs, tiesa, neilgai: jaunoji žmona santuokoje ištvėrė vos kelis mėnesius, mat į svečius kas antrą dieną atvykdavusi vyro mamytė labai mėgo tikrinti puodų turinį ir nepraleisdavo progos sugėdinti marčios, nesugebančios sočiai ir skaniai pamaitinti jos mylimiausio vienturčio...
Pagarbiai –
Sūnų užauginusi mama
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Nešventiniai pamąstymai Kovo 11-osios išvakarėse