Suprask – nekvalifikuotas darbas mūsų šalyje yra ir menkai apmokamas, ir nevertas jokios pagarbos, o norint šio bei to gyvenime pasiekti ir užsitikrinti finansinį stabilumą būtina baigti aukštąjį mokslą.
Panašu, kad minėtieji posakiai neilgi trukus gali nugulti nebenaudojamo folkloro skryniose, užleisdami vietą modernesnėms patarlėms, atitinkančioms šių dienų realijas.
Pavyzdžiu galėtų būti štai toks palinkėjimas, norint, kad žmogui gyvenime nepasisektų: „Kad tu dirbtum pagal darbo sutartį...“
Mat nepriklausomoje Lietuvoje randasi įdomi kategorija darbuotojų, kurių darbas yra vienas iš prasčiausiai apmokamų šalyje, nors jie darbuojasi oficialiose, net prestižinėmis laikomose valstybinėse institucijose ir didžioji dalis jų turi aukštąjį išsilavinimą.
Lietuvoje randasi įdomi kategorija darbuotojų, kurių darbas yra vienas iš prasčiausiai apmokamų šalyje, nors jie darbuojasi oficialiose, net prestižinėmis laikomose valstybinėse institucijose.
Kalba eina apie įvairiose mūsų šalies biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirbančius darbuotojus, didžiąją dalį kurių sudaro moterys, neretai – vyresnio amžiaus.
Koks nors tūlas pilietis, užsukęs į kokio nors rajono savivaldybę ir pamatęs šviesiuose kabinetuose kompiuterių klavišais barškinančias respektabiliai atrodančias damas net pagalvoti negalėtų, jog jų atlyginimas yra vos keliomis dešimtimis eurų didesnis už šalia su šluota besisukiojančios valytojos, o kai kurių – jau ir susilyginęs su šalies MMA.
Dauguma šių dabar vyriausiaisiais specialistais vadinamų darbuotojų turi aukštąjį, dažniausiai – humanitarinį išsilavinimą, puikiai dirba kompiuteriu, yra baigę net tik privalomus kompiuterinio raštingumo, bet ir užsienio kalbos kursus. Tarp jų atsirastų ne vienas, mokantis ne tik rusų, bet ir anglų, vokiečių ar kitą užsienio kalbą, ko, žinia, nepasakysi apie naująją mūsų švietimo ir mokslo ministrę.
Tačiau šie specialistai, nepaisant visų įgytų kvalifikacijų, turimo darbo stažo bei praktinės patirties turi minimalias socialines garantijas ir neturi beveik jokių galimybių sulaukti padoresnio, nei keli eurai, atlyginimų padidėjimo, kadangi to tiesiog nėra numatyta nei Darbo kodekse, nei kituose šių darbuotojų darbo užmokestį reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Kažkada jiems mokėti procentiniai priedai už gerą darbą per visuotinį taupymo vajų buvo visiems iki vieno nurėžti ir neteko girdėti, kad kur nors kam nors jie būtų atstatyti.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų atlyginimų „lubos“ nėra vienodos visoje šalyje, jos skiriasi, priklausomai nuo užimamų pareigų svarbos, išsilavinimo bei nuo to, kokio lygmens institucijoje šios kategorijos žmonės darbuojasi – ministerijų ar žemesnio, pvz., savivaldos.
Todėl jei Švietimo ir mokslo ministerijos Dokumentų valdymo skyriaus (DVS) vyriausioji specialistė (buvusi Kanceliarijos raštvedė) į rankas per mėnesį gali gauti ir per 500 eurų, tai tokį patį darbą buvusioje ministrės, mokančios tik žemaičių kalbą, tėvonijoje – Skuodo rajono Švietimo skyriuje besidarbuojanti tokia pati raštininkė į namus kas mėnesį parneša vos 330 eurų.
Kita armija valdininkų, atliekančių kone analogiškas arba tiek savo pobūdžiu, tiek darbų apimtimis ir krūviais labai artimas pareigas, už tai gauna ne keliasdešimčia eurų, o keliais kartais didesnius atlyginimus.
Tiems, kuriems atrodo, jog tokie atlyginimai „toms nieko neveikiančioms ponioms“ yra pakankami arba gal net ir per dideli, laikas būtų priminti, jog kita armija valdininkų, atliekančių kone analogiškas arba tiek savo pobūdžiu, tiek darbų apimtimis ir krūviais labai artimas pareigas, už tai gauna ne keliasdešimčia eurų, o keliais kartais didesnius atlyginimus.
Dabar jau kalbame apie geometrine progresija mūsų šalyje besidauginančią privilegijuotąją „valstybininkų“ kastą – valstybės tarnautojus, kurių darbo apmokėjimą, laipsnišką jų atlyginimų augimą bei daugybę kitų dosnių socialinių garantijų jiems iki pensijos užtikrina specialiai sukurtas Valstybės tarnybos įstatymas.
Kaip neseniai paaiškėjo, šis įstatymas jau gali drąsiai lygiuotis su mūsų šalies Konstitucija, mat jis apsaugos pateptuosius nuo šiuo metu plačiai viešojoje erdvėje diskutuojamo naujojo socialinio modelio, kuris bus taikomas visiems kitiems šalies mirtingiesiems.
Todėl nieko neturėtų stebinti nepaliaujamu srautu Valstybės tarnybos departamento (VTD) skelbiami konkursai į valstybės tarnybą, tam tikroms pareigybėms sukuriant tokius reikalavimus, kuriuos gali atitikti tik vienoje ar kitoje pozicijoje pagal darbo sutartis jau ne vienerius metus pasidarbavę specialistai.
Kitaip tariant, nerasdami galimybių legaliai padidinti pagal darbo sutartis gerai dirbantiems darbuotojams atlyginimų, susipratusių institucijų vadovai specialiai jiems „sukuria“ valstybės tarnybos vertą vietą, tuo pačiu užkirsdami kelią į privilegijuotųjų luomą patekti prašalaičiams.
Taip eilinį kartą bliūkšta prieš kurį laiką VTD plačiai išreklamuotas neva krištolinio skaidrumo patekimo į valstybės tarnybą būdas, kurio pagrindiniu „skaidrumo“ garantu buvo vadinamas visiems pretendentams privalomas išlaikyti bendrųjų gebėjimų testas.
Deja, realybė įnešė savas korekcijas į gražiai sustyguotą VTD planą: paaiškėjo, jog ir išlaikęs šį prieštaringai vertinamą testą, koks nors Jonas Jonaitis iš Jonavos vargu bau galės dalyvauti antrajame konkurso jau konkrečioje įstaigoje etape. Greičiausiai paaiškės, kad jis arba neatitinka konkrečiai pareigybei taikomų specialiųjų reikalavimų, arba neturi reikalaujamos profesinės patirties.
Nerasdami galimybių legaliai padidinti pagal darbo sutartis gerai dirbantiems darbuotojams atlyginimų, susipratusių institucijų vadovai specialiai jiems „sukuria“ valstybės tarnybos vertą vietą.
O ir kaip galėtų jos turėti, jei šie reikalavimai iš anksto pritaikyti konkrečiam konkrečios valstybės tarnybos konkursą organizuojančios institucijos darbuotojui, t.y. savam kadrui?
Todėl patyrusi žurnalistė, turinti universitetinį išsilavinimą ir panorusi tapti vieno miesto savivaldybės DVS valstybės tarnautoja, nė kiek nenustebo, į savo elektroninį paštą iš VTD gavusi atsakymą, jog iš žurnalistės persikvalifikuoti į raštininkę ji negalės, mat neturi būtinos „dokumentų redagavimo patirties“.
Per netrumpą žurnalistinę karjerą suredaguoti šimtai skaitytojų laiškų, korespondentų straipsnių bei daugybė vertimų, jau nekalbant apie autorinius straipsnius, šiuo atveju, savaime suprantama, „nesiskaito“.
Kita vertus, vargu ar dėl to galima kaltini tik VTD, jei, pavyzdžiui, analogiškas užduotis apygardos prokuratūroje atliekantis teisininkas, dirbantis pagal darbo sutartį ir turintis teisės magistro diplomą, į rankas gauna 360 eurų, o šalia jo sėdinti valstybės tarnautoja, prokuroro padėjėja, prieš gerą dešimtmetį teisės bakalauro laipsnį už pinigus įgijusi ne itin aukštą reitingą turinčioje kolegijoje, džiaugiasi per 1000 eurų siekiančiu atlygiu?
Todėl kol valstybės lygiu nebus tinkamai išspręsta pagal darbo sutartis biudžetinėse įstaigose dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka, tol dar ilgai girdėsime apie „asmeninių“ konkursų į konkrečias valstybės tarnybos vietas organizavimą bei galėsime pamiršti retkarčiais pasitaikančius nesusipratusių išsišokėlių raginimus mažinti iš biudžeto išlaikomą didžiulę ir brangią valstybės tarnautojų armiją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Kas bendra tarp „Eurovizijos“ ir lakūnų žūties?
