Tačiau viešojoje erdvėje girdint bei skaitant itin keistus iškilių ekonomistų pasisakymus tiek prieš Europos Komisijos, tiek prieš Tarptautinio valiutos fondo ne pirmą kartą pateikiamus raginimus civilizuotai susitvarkyti šalies mokestinę sistemą bei prieš praėjusiais metais grupės mokslininkų pateiktas rekomendacijas, tylėti nebeišeina.
Nesigilinant į smulkmenas, primintina, jog, be kitų dalykų, šių trijų skirtingų institucijų specialistai, kurių kompetencija abejoti netenka, ragina kuo greičiau Lietuvą įsivesti visuotinį nekilnojamojo turto (NT) mokestį bei apmokestinti automobilius.
Dalis Lietuvos ekonomistų ir politologų yra patys protingiausi pasaulyje, keliomis galvomis lenkiantys savo kolegas senosios demokratijos šalyse, kur šie mokesčiai sėkmingai funkcionuoja jau ne vienerius metus, todėl jie, išskyrus keletą išsišokėlių, toliau sėkmingai gąsdina tautiečius ir net rafinuotai jiems meluoja, neva šie mokesčiai pirmiausia smogs vargingiausiam visuomenės sluoksniui, nors iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai.
Ar pastebėjote, kokie „moksliniai“ argumentai pateikiami, pasisakant prieš minėtų mokesčių įvedimą?
Sparčiai mažėjant darbingo amžiaus bei didėjant pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje skaičiui, vienintelė galimybė papildyti nuolat kiaurą mūsų šalies biudžetą yra mokesčių sistemos pertvarka.
Pirma, kad jie nebus tokie efektyvūs, kaip manoma, nes neva iš jų surinktume tik keliolika niekingų milijonų (tarsi jie, tie milijonai, mėtytųsi ant kelio ir mūsų biudžetui būtų nenaudingi ); antra, kad juos administruoti neva bus vos ne brangiau, nei iš jų gausime pajamų (nors iš tiesų, įvedus visuotinį turto ir pajamų deklaravimą, jokių papildomų administravimo išlaidų nereikėtų arba kaštai būtų minimalūs) ir, trečia – pateikiant klaidinančius emocinio pobūdžio argumentus, neva, vieniša bobutė už savo sukiužusį namelį Balbieriškyje turės mokėti šimtus eurų siekianti metinį NT mokestį, nors iš tikrųjų dėl mažos nekilnojamojo turto vertės nuo tokio mokesčio nemaža dalis vargingiausiųjų šalies gyventojų būtų arba išvis atleisti, arba mokėtų tik simboliškai.
O politikai, pasisakantys prieš visuotinio NT mokesčio įvedimą, pastarąjį dešimtmetį be paliovos kartojo kitą keistą „argumentą“ – kad jį įsivesti vis dar yra „per anksti“. Kitaip tariant, „per anksti“ yra tada, kai jie patys yra valdžioje, net jei ir išpažįsta socialdemokratines vertybes.
Panašaus lygio argumentai įvairiausiomis formomis bemat pasirodo TV ekranuose, vos tik koks nors politiškai nesusipratęs specialistas išdrįsta prasitarti apie būtinybę įsivesti minėtus mokesčius.
Žiūrint reportažus, kurių pagrindinis herojus yra daugiabučio laiptinės tarpdury kalbinamas, iš anksto tendencingai pateikto klausimo klaikiai išgąsdintas pensininkas, neapleidžia mintis, kad, pirma, mūsų žurnalistai, švelniai tariant, yra nekompetentingi, antra, kad jie patys asmeniškai yra suinteresuoti šių mokesčių nebuvimu, nors ir sunku patikėti, kad iš savo atlyginimų kolegos sugebėtų nusipirkti ne vieną prabangų butą ar namą bei įsigyti kelis brangius automobilius.
Šio mokesčio dėl turimo didelio kiekio nekilnojamojo turto labiausiai ir vengia mūsų visuomenės turtingiausieji sluoksniai, vadinamoji aukštuomenė.
Visgi labiau tikėtina, jog ne tik didžioji visuomenės dalis, bet ir blaiviai protauti sugebantys žurnalistai iki šiol naiviai tiki ponų iš Laisvosios rinkos instituto ir kitų į jų dūdelę pučiančių ekonomistų bei nekilnojamojo turto rinkos magnatų aiškinimais, sąmoningai nuslepiančiais akivaizdžią, jiems patiems asmeniškai nemalonią tiesą: šio mokesčio dėl turimo didelio kiekio nekilnojamojo turto labiausiai ir vengia mūsų visuomenės turtingiausieji sluoksniai, vadinamoji aukštuomenė, tarp kurios, žinia, yra ir visų spalvų bei pakraipų politikų, nuo kurių tiesioginės valios ir priklauso mokesčių likimas.
Savaime suprantama, NT mokesčio, be turtingųjų, kaip velnias kryžiaus bijo ir iš nelegalios veiklos praturtėję piliečiai, kitaip tariant, įvairaus plauko nusikaltėliai, kurių neaiškiais būdais įsigyto nekilnojamojo turto per 25 nepriklausomybės metus niekaip nesugeba suskaičiuoti iš biudžeto pinigų išlaikomos gausios teisėsaugos bei Mokesčių inspekcijos pajėgos.
Tik nepriminkite apie jau egzistuojantį milijoninės vertės nekilnojamojo turto apmokestinimą: šio tipo veikėjai kuo puikiausiai sugeba „susitvarkyti“ ir savo turto vertes, ir kiekius taip, kad nė šuo nesulos.
Be abejo, bet kokių naujų mokesčių įvedimas niekam, įskaitant ir šių eilučių autorę, euforijos nesukelia, tačiau mąstykime logiškai: sparčiai mažėjant darbingo amžiaus bei didėjant pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje skaičiui, vienintelė galimybė papildyti nuolat kiaurą mūsų šalies biudžetą bei užtikrinti ateities kartoms galimybę gauti bent tiek padoresnes pensijas yra mokesčių sistemos pertvarka.
Už tai, komentuodami naujausią Europos Komisijos pareiškimą, neseniai viešai pasisakė ir keletas šalies ekonomistų, nurodę būtinybę mažinti darbo jėgos mūsų šalyje apmokestinimą bei apmokestinti turtą. Tačiau jų argumentai dar kartą gali likti tik balsas tyruose, ypač žinant, jog iki naujųjų Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko.
Nes partijos, kurios išdrįs kelti naujų mokesčių, tegul ir ekonomiškai pagrįstų, įvedimo būtinybę, vargu bau sulauks nekritiškai mąstančios visuomenės palaikymo.
Juoba abejotina, kad mūsų ekspertai ekonomistai, nevyniodami žodžių į tarptautinių terminų vatą, pripažins, kad šių mokesčių įvedimas pirmiausia paliestų geriausiai apsirūpinusius ir mažiausiai socialiai pažeidžiamus ar iš šešėlinės ekonomikos gyvenančius mūsų visuomenės narius, kurie per savo „asmeninius“ politikus bei „asmeninius“ ekonomistus taip įnirtingai jiems ir priešinasi.
