Privažiuoja prie vieno apgriuvusio, išdaužytais langais raudonų plytų vokiškos statybos namo, šalia kurio su alaus buteliu rankoje sėdi gerokai įkaušęs senas rusas. Vienas turistas ir klausia, kodėl jo namo langai be stiklų, kas atsitiko? „Kas čia atsitiks, prakeiktieji vokiečių fašistai traukdamiesi langų stiklus išdaužė, kad juos kur galas!“ – pasipiktinęs atšauna senukas.
Ši anekdotinė, o galbūt net ir tikro įvykio perpasakota situacija ypač aktualiai suskamba šių dienų realijų kontekste, gegužės 9-ąją Rusijai pompastiškai minint 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines.
Nors, kaip jau skelbta, iškilmėse Maskvoje nedalyvauja daugelio pagrindinių didžiausių pasaulio valstybių lyderiai, tačiau dėl to Raudonojoje aikštėje vargu ar bus mažiau šovinistinio didžiavimosi šlovingąja rusų karių pergale vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare.
Kaip po Antrojo pasaulinio karo praėjus net 70 metų, vis dar randasi pulkų pulkai medaliais krūtines apsikabinėjusių vadinamųjų karo veteranų, žinant vidutinę Rusijos vyrų gyvenimo amžiaus trukmę?
Istorikų reikalas yra aiškinti Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes, apie tai prirašyta daugybė straipsnių, dokumentinių knygų ir grožinės literatūros kūrinių. Kam įdomu, tas seniai žino istorinę tiesą apie sovietinės armijos - išvaduotojos „nuopelnus“ daliai Europos šalių, tarp kurių buvo ir Lietuva, pasmerkta pusšimtį metų nešti sovietinės okupacijos jungą.
O tiems, kurie iki šiol tebėra įtikėję stalinistinės propagandos akių dūmimo folkloru, jau, deja, niekas nepadės. Net ir trečioko lygio aritmetika, remiantis kuria blaiviai mąstantis žmogus negali suvokti elementaraus dalyko: kaip po Antrojo pasaulinio karo praėjus net 70 metų, vis dar randasi pulkų pulkai medaliais krūtines apsikabinėjusių vadinamųjų karo veteranų, žinant vidutinę Rusijos vyrų gyvenimo amžiaus trukmę? Nebent anuomet rusai, gimę maždaug 1915-1925 metais, buvo visi ilgaamžiai?
Taigi, kaip sakė vieno populiaraus animacinio filmuko herojus, paskaičiuokime, taupieji kurmiai: net jei šiandieniniai karo veteranai tarnauti buvo pašaukti, sakykim, tik 1945 m. ir tada jiems buvo tik 18 metų, vis tiek šiuo metu jiems jau turėtų būti sukakę 88 metai. Bet tokių, be abejo, buvo mažuma.
Dauguma Rusijos šauktinių ir reguliariosios armijos karių į karą išėjo 1941-1942 metais, būdami 20, 30 metų ar vyresni, todėl daugelis iš jų jau yra mirę, o tie, kurie dar gyvi, šiandien turėtų būti jei ne perkopę, tai pagarbiai priartėję prie 100 metų amžiaus ribos.
Tačiau neabejokime, jog rusiškų televizijų reporteriai šiomis dienomis kalbins dar ne vieną ir Stalingrado, ir Kursko mūšių dalyvį, žvaliai pasakojantį „asmeninius“ prisiminimus, kaip jie didvyriškai kovojo su vokiškaisiais fašistais.
Kažkas teisingai yra pastebėjęs – jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, Rusija jį būtų sukėlusi vien tam, kad šiandien turėtų kuo didžiuotis.
Kažkas teisingai yra pastebėjęs – jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, Rusija jį būtų sukėlusi vien tam, kad šiandien turėtų kuo didžiuotis.
Nes vienintelis dalykas, kuo dar gali didžiuotis ir kuo didžiuojasi ši didelė ir gamtinių išteklių turtinga šalis, yra tik jos neva garbinga Antrojo pasaulinio karo pergalė, nulemta, beje, sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje, apie ką sąmoningai nutyli Rusijos istorikai ir politikai.
Šalis, gyvenanti vien praeitimi bei tą praeitį šlovinančiomis legendomis, kad ir kaip liūdnai skambėtų, yra pasmerkta nesėkmei ir vargu gali tikėtis artimiausiu metu sulaukti „šviesaus rytojaus“.
Nebent ji pati vėl sukeltų karą ir keletą metų melstųsi Karo dievams, ant jų aukuro negailestingai aukodama savo vis dar gana gausius žmogiškuosius išteklius, kaip tai darė ir per Antrąjį pasaulinį, ir per Afganistano bei abu Čečėnijos karus ir kaip tai daro dabar, kariaudama Ukrainoje.
Legendinės rusų roko grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus Makarevičius, Rusijos viešojoje erdvėje jau ne kartą apšauktas fašistu ir išdaviku, savo socialinio tinklo paskyroje teisingai rašė, jog Vladimirui Putinui yra kur kas paprasčiau dėl visų savo ekonominių ir kitokių nesėkmių apkaltinti Jungtines Amerikos Valstijas, joms pataikaujančią Europą, Maidaną ar Ukrainos „fašistus“ bei „banderovcus“, užuot užtikrinus savo valstybės piliečiams taikų, socialiai saugų ir orų gyvenimą, kurio iš esmės juk ir nusipelnė šalies nugalėtojos gyventojai.
Todėl pasidžiaukime ir pasididžiuokime, kad mūsų maža, bet drąsi šalis nedalyvauja Rusijos kariniame-politiniame gegužės 9-osios spektaklyje, kurio vienintelis režisierius ir dirigentas V.Putinas primena toli gražu ne stiprios šalies stiprų vadovą, o apgailėtiną anekdoto senuką, dėl išdaužytų savo namo langų iki šiol kaltinantį praeities šmėklas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Kas sovietmečiu viešai skandavo „Lie-tu-va“?