Dažniausiai konkrečius, abejoti neverčiančius atsakymus žino tie, kurie ne tik nėra patys buvę Norvegijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje, bet ir vargiai iš pirmo karto žemėlapyje sugebėtų parodyti, kurioje vietoje yra ta vikingų šalis.
Šio tipo žmonės „iš prigimties“ žino, kad norvegai yra despotai, vidury baltos dienos be jokios priežasties grobiantys mūsų vaikus ir atiduodantys juos auklėti lesbietėms, kad pasigerintų savo tautos išsigimusį, ištvirkusį genofondą.
Bene geriausiai šio tipo „žinovų“ nuomonę per vieną televiziją išsakė lietuvė norvegiška pavarde: „Kodėl norvegų vaikų teisės neatiminėja vaikų iš jugoslavų, čigonų ar musulmonų?“ Ir pati sau atsakė: „Todėl, kad lietuviai yra europiečiai ir intelektualūs.“
Ir savo „aukšto“ lygio lietuvišką intelektą pademonstravo, atradusi naują tautą jugoslavus bei išreikšdama savo atvirai rasistinį požiūrį į kitataučius.
Tačiau sarkazmas, kalbant apie šiuos žmones nepadės, o greičiau tik trukdys daliai Lietuvos šeimų, gyvenančių Norvegijoje, suvokti, kodėl kai kurie iš jų šioje šalyje praranda savo mylimus vaikus.
Vargu ar jiems padės ir kita, diametraliai priešinga nuomonė, kurios laikosi oficialių mūsų institucijų ir valdžios atstovai bei dalis šiuolaikinių tėvų: Norvegija yra vakarietiška demokratinė valstybė, turinti savo griežtus įstatymus vaikų teisių srityje, todėl visi, kurie atvyksta gyventi į šią šalį, privalo beatodairiškai tiems įstatymams paklusti.
Norvegija yra vakarietiška demokratinė valstybė, turinti savo griežtus įstatymus vaikų teisių srityje, todėl visi, kurie atvyksta gyventi į šią šalį, privalo beatodairiškai tiems įstatymams paklusti.
Tiesa, pastaruoju metu ši nuomonė jau kiek tikslinama, pripažįstant, kad norvegų vaikų teisų apsaugos tarnybos „Barnevernet“ taikomi metodai ne visada yra adekvatūs esamai situacijai, tačiau ką konkrečiai mūsų valdžios vyrai ir moterys padarė ar daro, gindami Lietuvos piliečių teises užsienio šalyje, girdėti neteko. Na, gal išskyrus atsakingos ponios pareiškimą, kad vaikų teisių srityje pas mus vis dar taikomi „žemi standartai“ bei tradicija tampantį prezidentės kvietimą „ant kilimėlio“ atsakingų institucijų atstovus, taip imituojant problemos sprendimą.
Vis dėlto dažniausiai gyvenime būna taip, kad vyraujant dviem skirtingoms nuomonėms, tiesa slypi ne vienoje ar kitoje nesusikalbančiųjų pusėje, o kažkur per vidurį, tarp tų dviejų sunkiai susiliečiančių taškų.
Tad į šią nevienareikšmę lietuvių šeimų Norvegijoje situaciją pažvelkime ir iš trečiojo taško.
Tam turėsime nusikelti į kokių 1970 ar 1975 metų Lietuvą. Praskleidę laiko šydą, susipažinkime su maždaug tuo metu gyvenusios tradicinės lietuvių šeimos (giminės) kasdienybe.
Nedideliame daugiabučio kambaryje švenčiami Naujieji metai. Susirinkusi visa giminė, žmonių tiek, kad nėra nė kur apsisukti, o prie stalo visi susodinti kaip silkės statinėje. Stalas lūžta nuo raudonosios mišrainės („vinegreto“), naminio zuikio, silkutės „rolmopsų“, kelių rūšių mėsos vyniotinių, šaltienos ir raugintų agurkėlių. O tarp visų šių gėrybių pūpso kelių rūšių vyno vaisiuko, degtinės „Stoličnaja“ ir moldaviško konjako „Belyj aist“ buteliai.
Ne, čia susirinko ne kokia alkoholikų giminė, tai normalūs „sovietiniai“ lietuviai, turintys normalius darbus ir gaunantys normalius „sovietinius“ atlyginimus bei mokantys ir mėgstantys normaliai, lietuviškai švęsti.
Vaikai prie stalo nesodinami, jiems skirtas atskiras kambarys, kuriame jie žaidžia ir kuriame ant jų stalo pridėta kelių rūšių saldainių, sausainių, spurgų, limonado „Diušės“ ir „Buratinas“. Jei tėvams pasisekė „gauti“, ant vaikų stalo gali būti net ir apelsinų.
Du berniukai žaidžia su didžiuliu sunkvežimiu, kuris turi pakeliamą ir nuleidžiamą priekabą, o mergaitės migdo savo „vaikus“ – lėles, kurios moka užsimerkti ir net verkti. Vyresnysis berniukas ima nuobodžiauti, jam neįdomu, kad kambaryje į sunkvežimį negalima prikrauti tikro smėlio ir jo išpilti, todėl jis persikelia arčiau mergaičių ir iš nuobodumo patempia vyresniąją už plaukų. Ta supykusi pliaukšteli ranka berniukui per skruostą. Tada jau berniukas iš visų jėgų ima tvatinti mergaitės šonus. Toji į ašaras. Mažesnioji, pamačiusi skriaudžiamą sesę, irgi paleidžia dūdas.
Tada atsidaro kambario durys ir jose pasirodo jau gerokai apšilęs šeimos galva. Jis bemat išsiaiškina, kad jo sūnus mušė jo dukterėčią, todėl iš visų jėgų pagriebia berniuką už pakarpos, atsivėdėjęs trinkteli jam ranka per viršugalvį.
Tada atsidaro kambario durys ir jose pasirodo jau gerokai apšilęs šeimos galva. Jis bemat išsiaiškina, kad jo sūnus mušė jo dukterėčią, todėl iš visų jėgų pagriebia berniuką už pakarpos, atsivėdėjęs trinkteli jam ranka per viršugalvį ir garsiai išrėžia tėvišką pamokslą: „Kiek kartų sakiau, neklaužada tu, kad neskriaustum mergaičių ir kad nesimuštum!“ O, kreipdamasis į mergaites, griežtai priduria: „Ir kad nematyčiau aš čia daugiau jokių ašarų, gražiai man žaiskit!“
Visi, kuriems šiandien per keturiasdešimt ir daugiau, nesunkiai atpažins situaciją, kuri galėjo nutikti bet kam bet kuriame Lietuvos kampelyje, detales ir smulkmenas galite sudėlioti pagal savo skonį.
Tarp vyresnės kartos lietuvių vargu rastume daug tokių, kurie nebūtų bent kartą vaikystėje iš juos mylinčių tėvų patyrę vienokios ar kitokios smurto apraiškos, panašios kad ir į čia aprašytąją ar kur kas didesnę ir skaudesnę.
Mes užaugame tokie, kokius ir kaip mus išauklėjo mūsų tėvai, augdami mes perimame jų įpročius, jų elgesį, jų auklėjimo ir bendravimo metodus. Vėliau juos taikome, jau auklėdami savo vaikus.
Tie, kurie labiau išsilavinę, kurie labiau domisi žmonių tarpusavio santykiais, psichologija, kurie daugiau keliavę ir matę pasaulio ar kuriems tiesiog pasisekė gimti smurto jų atžvilgiu netaikiusių tėvų šeimose, savo vaikus irgi auklėja kitaip, ne tik atsisakydami bet kokios fizinės ar psichologinės prievartos, bet į vaiką pirmiausia žvelgdami kaip į asmenybę, tarpusavio santykius grįsdami abipusiu emociniu pasitikėjimu, užtikrinančiu vaiko fizinį ir dvasinį saugumą.
Vaikų auklėjimas, juos apkumščiuojant, aprėkiant, apstumdant, trinktelint per viršugalvį ar pliaukštelint per užpakalį, tebėra nemažos dalies lietuvių kasdienybė.
Tačiau nemažai daliai lietuvių, pripažinkime, pateiktas vaikų „auklėjimo“ pavyzdys neatrodo nei kažkuo blogas, nei juolab smerktinas. Jiems jis yra įprastas, matytas, netgi savas, nes, ko gero, ir jiems patiems, ir jų pačių savo vaikams taikytas.
Vaikų auklėjimas, juos apkumščiuojant, aprėkiant, apstumdant, trinktelint per viršugalvį ar pliaukštelint per užpakalį, tebėra nemažos dalies lietuvių kasdienybė. Kaip ir įprotis savo atžalas, kaip kokius daiktus, ilgesniam laikui palikti močiučių, tetų ar net kaimynų globai.
Todėl ar verta stebėtis, kad lietuvės motinos ir tėvai, šventai įsitikinę turintys teisę panašiais metodais auklėti savo vaikus, iš esmės nelabai suvokia tų norvegų šeimose taikomų kitokių, jiems neįprastų ir nematytų bendravimo su savo vaikais taisyklių.
Užtat matant lietuves motinas, verkiančias iš TV ekranų, viena vertus, kyla nuoširdi užuojauta, bet, kita vertus, negali nejusti, kad jos nėra iki galo atviros, pasakodamos savo norvegiškas istorijas, kad jos šiek tiek gudrauja, šį bei tą nutyli, šiek tiek švelniai mums visiems, o pirmiausia sau pačioms, meluoja. Nes ko tik nepadarys mylinti motina dėl savo mylimo vaiko.
