Rusai toliau bombarduoja Siriją, jos žmonės valgo žolę ir miršta iš bado, o tuo metu JAV kandidatai į prezidentus kimba vienas kitam į atlapus, bet lietuviams vis tiek labiausiai patinka Donaldas Trumpas.
Kažkada viešojoje erdvėje šmėkštelėjo informacija, kad šiandieninis žmogus per vieną dieną patiria didesnį informacijos srautą, nei per visą savo gyvenimą vidutiniškai naujų žinių sulaukdavo viduramžiais gyvenęs tuometinės Europos statistinis gyventojas.
Kol kas vienintelis būdas, parodantis tikrąsias, nepridengtas lietuviškosios Temidės nuogybes, lieka sąžinės nepraradusių atskirų teisėjų atskirosios nuomonės.
Tad ar verta stebėtis, kad tarp nepaliaujamu srautu kasdien iš visų pusių į mūsų akis ir ausis plūstančios pačios įvairiausios informacijos tik šmėkštelėjo ir bemat iš akiračio dingo viena vieno Konstitucinio Teismo (KT) teisėjo atskiroji nuomonė, pasisakanti prieš teisėjų ir valstybės tarnautojų geresnio gyvenimo įteisinimą.
Dėl mūsų šalyje klestinčios ir sovietmečio privilegijas primenančios socialinės nelygybės – daliai visuomenės iki šiol mokamų solidžių valstybinių pensijų, ši informacija, manytume, yra verta kiek įdėmesnio žvilgsnio, nei trumpa žinutė interneto platybėse.
Tad kokia yra KT teisėjo Egidijaus Šileikio atskirosios nuomonės esmė?
Teisine prasme, kaip ir bet kokia kita atskiroji nuomonė, ji yra niekinė, t. y. ji nepakeitė ir negalėjo pakeisti vieningo kitų jo kolegų, KT teisėjų, sprendimo.
Kaip jau buvo skelbta, šių metų sausio 26 d. nutarimu KT pripažino, jog valstybės tarnautojai ir teisėjai kartu su už savo tiesioginį darbą gaunamu atlyginimu gali gauti ir jiems už tarnybą mokamą valstybinę (ne senatvės) pensiją.
Kalbant paprasčiau, šiuo sprendimu garbūs Konstitucijos žinovai ir aiškintojai tam tikrai daliai privilegijuotųjų mūsų šalies piliečių iš esmės įteisino dvigubą atlyginimą.
Teisiškai, be jokios abejonės, toks teiginys yra neteisingas, bet moraline prasme jis yra labai arti tiesos.
Juoba kad tai iš dalies patvirtina ir minėtoji teisėjo E.Šileikio atskiroji nuomonė, kurioje jis nurodo, kad apie valstybines pensijas, skirtingai nei senatvės, Konstitucijoje nekalbama, kad valstybinė pensija yra mokama ne iš paties žmogaus savo darbu sukauptų lėšų (kaip senatvės pensija), o iš bendro šalies biudžeto ir kad tas pats KT savo ankstesnių, 2003 ir 2006 metų, sprendimais yra padaręs visiškai kitokias, netgi priešingas išvadas panašaus pobūdžio bylose.
Remdamasis šiais bei kitais atskirojoje nuomonėje išdėstytais argumentais, tarp kurių yra ir išsamiai aptarti valstybinių pensijų skyrimo bei paskirties tikslai, teisėjas teigia, kad (cituojame): „ginčytinas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo tęsimo (tai pat skyrimo ir mokėjimo) reglamentavimas išties leidžia matyti antikonstitucinę privilegiją, nesuderinamą su socialinės darnos ir atsakingo valdymo principais toje situacijoje, kai ta tikslinė pensija iš valstybės biudžeto lėšų tam pačiam asmeniui mokama kartu su jo gaunamu teisėjo ar valstybės tarnautojo atlyginimu (darbo užmokesčiu), taip iškreipiant tos pensijos prigimtį ir paskirtį“ (...)
Visa atskiroji teisėjo E.Šileikio nuomonė, kaip ir minėtasis KT nutarimas, yra skelbiami Konstitucinio Teismo interneto svetainėje ir prieinami visiems tuo besidomintiems piliečiams.
Mėgstantiems teisinės ekvilibristikos žanrą, ypač įdomus turėtų būti pats KT nutarimas, kuriame, be kita ko, sakoma: „Toks teisinis reguliavimas, kai už tuos pačius ištarnautus metus mokama ir minėta valstybinė pensija, ir atlyginimo (darbo užmokesčio) priedas, nėra nepriekaištingas, jis koreguotinas.“
Šį sakinį priderinus prie rezoliucinės nutarimo dalies, visą KT sprendimo esmę, išvertus į žmonių kalbą, galima būtų apibendrinti maždaug taip: tiek jau to, priedo prie atlyginimo mes, jei reikia, galime ir atsisakyti, bet valstybinės pensijos, tuo pat metu gaudami solidų atlyginimą, – nė už ką. Tik per mūsų lavoną!
Tokie garbių teisininkų išvedžiojimai, pateikiami, kaip sakė vienas žymus advokatas, mūsuose besiformuojančia itin specifine, tik jiems patiems suprantama „teismų“ kalba, tik patvirtina, kad nepriklausomoje Lietuvoje 26 metus sėkmingai tebegalioja sovietmetyje populiaraus „vsio zakono“ principo tam tikrose situacijose taikymas.
Panašu, kad šis principas bus taikomas tol, kol patys subjektai turės teisę pasikomentuoti ir pasiaiškinti jų pačių kišenes liečiančius įstatymus ir kol Seimo nariai pritars šalyje klestinčiai socialinei neteisybei, jų pačių kažkada įteisintai neatsakingai priimtais ir šių dienų realių nebeatitinkančiais įstatymais.
Todėl kol kas vienintelis būdas, parodantis tikrąsias, nepridengtas lietuviškosios Temidės nuogybes, lieka sąžinės nepraradusių atskirų teisėjų atskirosios nuomonės, nesukeliančios jokių teisinių pasekmių, o tik jiems patiems bei jų gerbėjams suteikiančios bent šiokį tokį moralinį pasitenkinimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Kodėl iš kiauro biudžeto maitiname privilegijuotus pensininkus?
