Šįkart – ne vaikų į šulinius mėtymu, o save padoriais ir neklystančiais laikančiais tautiečių pareiškimais bei požiūriais.
Neseniai viena televizija rodė reportažą apie Panevėžyje ketinamą statyti gyvenamąjį namą socialiai remtiniems žmonėms. Namas turėtų iškilti gyvenamajame rajone vietoj uždarytos mokyklos, jame būtų apgyvendinta 50 jaunų šeimų, auginančių mažamečius vaikus, taip gerokai sumažinant laukiančiųjų išsinuomoti savivaldybės būstą šiame mieste eilę.
Tačiau prieš sveikintiną Panevėžio savivaldybės iniciatyvą tinkamai įsisavinti ir panaudoti socialinės atskirties visuomenėje mažinimui skiriamas ES lėšas sukilo grupelė šio gyvenamojo rajono gyventojų su kelių namų bendrijų pirmininkais priešaky. Nenorime socialiai remtinų šalia savęs, jie – kitokie, nei mes, jie – raupsuotieji!
Tai kas, kad žurnalistės kalbintas bendrijos pirmininkas nesugeba suregzti dviejų sakinių, kuo tokie baisūs yra tie socialiai remtini žmonės ir ką tokio baisaus jie jiems, „normaliesiems“, gali padaryti. Nenorime jų ir taškas, nes (pagaliau išlemena sakinį) „jie visur šiukšlins“.
Nenorime socialiai remtinų šalia savęs, jie – kitokie, nei mes, jie – raupsuotieji!
Užtat į pagalbą kolegai bemat atskubėjusi kitos bendrijos pirmininkė tikrai žino, kas bus, kai jų kaimynystėje apsigyvens „tie“ socialiai remtini. Moteriškė nedvejodama ima vardinti: padidės nusikalstamumas, narkomanija, ims daužyti mūsų mašinų langus, bus baisu į kiemą išleisti mūsų vaikus etc.
„Mes netylėsime, gulsimės po traktoriais ir buldozeriais!“ – didvyrišką pasiryžimą neįsileisti „kitokių“ pakeltu balsu demonstruoja karingoji teta. Lozungas, vertas sausio 13-osios, tik viena smulkmena: rusai jau nebepuola, atsipalaiduokite, poniute, jau ketvirtį amžiaus gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.
Išties, sunku suvokti ir logiškai paaiškinti, kas turėjo nutikti darbščiais ir dorais katalikais save laikantiems Lietuvos piliečiams, kad artėjant Kovo 11-osios 26-osioms metinėms, dalis jų pavirto pykčio, pagiežos, nepakantumo ir neapykantos pritvinkusiais asmenimis, žmones skirstančiais pagal jų socialinę padėtį, šeimos narių skaičių ar jų pačių smegenėlėse susikurtus stereotipus.
Užtat kai per kokią nors kitą televiziją kokia nors kita poniutė ar ponulis ims piktintis „bloguoju“ mūsų šalies jaunimu ar mokyklose klestinčiomis patyčiomis, neabejokite: jie, šitos tetos ir dėdės, ir yra tikrieji patyčių, neapykantos ir socialinės atskirties mūsų visuomenėje propaguotojai, tokiu savo elgesiu ir kalbomis skatinantys visuomenės narių susipriešinimą.
O panašiose, kaip minėtame TV reportaže matytų panevėžiečių, šeimose užaugę vaikai bei anūkai ir yra tie, kurie, vadovaudamiesi tėvelių ir senelių „teisingo“ auklėjimo patirtimi, pirmieji ima tyčiotis ir šaipytis iš skurdžiau apsirengusio, brangaus mobiliako neturinčio ar gausesnėje šeimoje augančio bendraklasio, netinkančio jiems, „išrinktiesiems“, į draugus.
Ko gero, formuojant vienpusišką, tik neigiamą nepasiturinčių šeimų įvaizdį visuomenėje, nagus bus prikišę ir kai kurie kolegos žurnalistai, ne visada darantys takoskyrą tarp socialiai neatsakingų, nedirbančių, girtuokliaujančių asmenų ir paprastų, bet darbščių daugiavaikių ar nepilnų šeimų, turinčių teisę gauti joms priklausančią paramą iš savo šalies valdžios, kaip tai yra daroma visame demokratiniame pasaulyje, tik kur kas socialiai atsakingiau ir pagarbiau, pritariant ir palaikant vietos bendruomenėms.
Todėl kol nemaža dalis tautiečių, sulindusių į savo tvarkingas dėžutes, savo išpuoselėtus namus ar aukštomis tvoromis atitvertus ištisus kvartalus įnirtingai demonstruos neapykantą ir panieką „visokiems“ socialiai remtiniems, neturintiems teisės gyventi šalia jų, gerųjų ir teisiųjų piliečių, tol bet kokios pastangos mažinti socialinę atskirtį mūsų nebrandžioje, užuojautos ir elementaraus žmogiškumo stokojančioje visuomenėje liks tik tvarkingomis popierinėmis ataskaitomis valdininkų stalčiuose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Apie patriotines premijas – visai nepatriotiškai
