Pirmiausia nė už ką, nė už jokius pinigus nenorėčiau grįžti į sovietmetį. Nejaučiu nė lašelio nostalgijos tam niūriam, slogiam laikui ir dažniausiai rimtai susipykstu su tais savo bendraamžiais, kurie pradeda dūsauti apie neva „žalesnę žolę“ ar „ryškesnę saulę“. Nekalbu jau apie pigią daktarišką dešrą ar buvusią „gerą tvarką“ – su tokiais susipykstu negrįžtamai.
Antra, nemanau, kad visi Seimo nariai yra vagys, tinginiai ir silpnapročiai, kurie Seime nieko neveikia, tik mala liežuviais ir žiūri sau naudos. Manau, kad jie yra daugmaž tokie pat, kokie esame ir mes, tie, kurie juos ir išsirinkome: maždaug toks pat procentas tarp Seimo narių yra ne itin protingų, ne itin gabių, ne itin darbščių, ir atvirkščiai, tiek pat yra protingų, darbščių ir kitokių teigiamų epitetų vertų piliečių, kiek pagal proporcijas tokių žmonių yra tarp už Seimo pastato durų likusios visuomenės.
Trečia, nemanau, kad Seimo nariui netinka „sėdėti“ feisbuke. Manau, kad visomis naujausiomis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis Seimo narys gali (ir privalo) naudotis. Dar daugiau – jei jis nemoka jomis naudotis ar išvis nesinaudoja, tai, mano subjektyvia nuomone, yra kur kas didesnis trūkumas, nei per dažnas naudojimasis jomis. Netgi toks dažnas, kaip tai daro, regis, viešojoje erdvėje jau dėl to sukritikuota Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė.
Nepatikėsite, bet manęs visai neerzina, kai ponia Rasa per dieną į savo feisbuko paskyrą sugeba įkelti (jaunimas tai vadina postinimu) kelis didelės apimties straipsnių rusų ar anglų kalbomis nuorodas su savo komentarais, dalijasi savo aplankytų vietų, susitikimų su rinkėjais nuotraukomis, rodo vaizdus, matomus pro Niujorko viešbučio langą, ar net nufotografuoja ką tik restorane jai atneštą skanų patiekalą, nuo kurio kokybiško vaizdo net seilė gali ištįsti kitapus Atlanto sėdinčiam internautui.
Sakau nuoširdžiai: manęs tai visiškai neerzina, nes feisbukas būtent tam ir yra skirtas, tokia iš esmės yra jo funkcija (plačiąja prasme). Kam tai nepatinka, tas feisbuku nesinaudoja, todėl jie gali, jei tik nori, toliau šio rašinio nebeskaityti.
Sakau nuoširdžiai: manęs tai visiškai neerzina, nes feisbukas būtent tam ir yra skirtas, tokia iš esmės yra jo funkcija (plačiąja prasme). Kam tai nepatinka, tas feisbuku nesinaudoja, todėl jie gali, jei tik nori, toliau šio rašinio nebeskaityti.
Mat feisbuku nesinaudojantieji iškart susinervintų, kokio savo artimo bičiulio kompiuteryje kitą dieną po Naujųjų metų sutikimo netyčia pamatę minėtos Seimo narės įkeltą vieną rusišką straipsnį su jos komentaru – kad štai jau ir neva garsi ukrainiečių visuomenės veikėja, kaip ir mūsų blogeriai, kalba apie sovietinę filmo „Likimo ironija arba po pirties“ prigimtį.
Feisbuku nesinaudojantys piliečiai susinervintų antrą kartą, vos tik perskaitytų dėl pritemptos, beviltiškos recenzijos apie minėtą filmą kilusią ponios Rasos feisbuko draugų diskusiją, kuri po dviejų sakinių nuo diskusijos objekto (filmo) nukrypsta į lankas, diskusijos dalyviams aistringai įrodinėjant, kuris iš jų labiau nekenčia sovietmečio.
Tačiau trečiasis feisbuku nesinaudojančių piliečių susinervinimas, ko gero, prilygtų pačios R.Juknevičienės pabūklo šūvio vertam komentarui, kai, atsiliepdama į jai labai nepatikusį pastebėjimą apie jos paranoją, susijusią su Rusija, pareiškia: „Mano paranoja apie Rusiją yra daugiau kaip 4 tūkst. žuvusių ukrainiečių. Jų kapai yra tikri.“
Pamiršusiems primenu, kad diskusija feisbuke vyksta apie sovietinę filmo „Likimo ironija arba po pirties“ prigimtį.
Pasirodo, tarp Seimo konservatorės R.Juknevičienės feisbuko draugų yra net V.Putino gerbėjų!
Todėl net neabejoju, kad po dviejų dienų tie feisbuko paskyros neturėtojai labai daug prarastų, taip ir nesužinoję dar vienos, tiesiog pritrenkiančios naujienos, kuria skubu su jais, neturinčiais feisbuko, bet vis tebeskaitančiais šį rašinėlį, pasidalinti: pasirodo, tarp Seimo konservatorės R.Juknevičienės feisbuko draugų yra net V.Putino gerbėjų!
Nes prie savo postinamų nuotraukų su atgrasiais šių dienų Rusijos ligoninių vaizdais ji padaro prierašą: „Skiriu V.Putino ir jo Rusijos mylėtojams.“
Ne veltui, pasirodo, savo bendraamžiams, kurie vis dar nesiryžta susikurti savo feisbuko paskyros, nuolat įkyriai kartojau: „Esate, mielieji, atsilikę nuo gyvenimo, labai daug įdomios ir vertingos informacijos dėl to prarandate!“