Neseniai kelios šalies televizijos rodė reportažus, kaip Vilniaus meras sveikino ir apdovanojo sostinės abiturientus, per baigiamuosius egzaminus surinkusius daugiausia dešimtukų.
Vienos televizijos žurnalistė (ko gero, dar studentė), kalbindama vieną iš apdovanotųjų, vos iš rankų neišmetė mikrofono, kai jaunuolis pareiškė studijuosiąs... šokį!
Kai iš lietuvių kalbos, matematikos ir, regis, dar dviejų dalykų dešimtukus gavęs jaunas žmogaus drąsiai renkasi būti ne bankininku, ne gydytoju ir net ne teisininku, o šokio specialistu, tai, pasirodo, šokiruoja ir vos keliais metais už jį vyrėlesnę žurnalistę, ir ne vieną prie TV ekranų sėdintį augesnį žmogų, juoba kad pats faktas pateikiamas kone kaip sensacija.
Šiuolaikinis gyvenimo būdas, kurį iš visų kampų per visas Mass Media formuoja paties įvairiausio lygio propaguojami stereotipai, nurodantys, kaip reikia teisingai gyventi, kokius prioritetus privalu jaunam žmogui gyvenime rinktis, kaip jam rengtis, kaip šukuotis, ką valgyti arba ko nevalgyti, regis, nemažai daliai tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus tautiečių yra taip įaugęs į kūną ir kraują, kad bet koks nestandartinis kito žmogaus poelgis, pasirinkimas arba išorinė saviraiška vis dar priimami kaip išsišokimas, nemandagumas ar tiesiog paprasčiausia kvailystė.
Liūdna, bet nuo antikos laikų populiarus posakis, kad neva „mūsų karta“ buvo geresnė už dabartinę, regis, savo prigimtimi nepasikeitė ir šiais moderniųjų technologijų laikais.
Deja, bet tai ypač būdinga nemažai daliai vyresnio amžiaus žmonių, kurie kažkodėl yra šventai įsitikinę, kad jų šioje žemėje išgyventi 50, 60 ar 70 metų yra tas privilegijuotas nuopelnas, suteikiantis jiems neginčijamą teisę vadintis protingesniais, išmintingesniais bei geriau viską žinančiais ir išmanančias už gyvenimo nemačiusius dvidešimtmečius.
Liūdna, bet nuo antikos laikų populiarus posakis, kad neva „mūsų karta“ buvo geresnė už dabartinę, regis, savo prigimtimi nepasikeitė ir šiais moderniųjų technologijų laikais. Netgi atvirkščiai – neretai būtent moderniosios technologijos tampa tuo atpirkimo ožiu, ant kurio kariami visi šunys, t. y. neva ištvirkęs, neva tingintis dirbti, neva nieko neišmanantis ir apskritai niekam netinkantis šiuolaikinis jaunimas.
O kaip gi kitaip – juk „mūsų laikais to nebuvo“: nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kompiuterių, nei interneto, nei feisbuko, bet vis tiek mes kuo puikiausiai sau gyvenome, vaikus užauginome ir dar sveikesni užaugome, nes prie kompiuterių nuo ryto iki vakaro nesėdėjome, o lauke kamuolį spardėme ar per virvutę šokinėjome ir todėl dabar geriau žinome, kaip jaunimui reikia gyventi čia ir dabar!
Apie kai kurių bendraamžių pomėgį pakeltu balsu reikalauti iš viešajame transporte sėdinčio jaunuolio bemat užleisti vietą tam, kuris tinka „tau į tėvus, pacane!“, apskritai net neverta užsiminti – pats būsi kartu su tuo sėdinčiuoju sumaltas į miltus.
Ir visai nesvarbu, kad galbūt tas jaunas žmogus yra po operacijos, kad galbūt jis vyksta iš sunkios treniruotės ar tiesiog yra pavargęs. O kad jis, kaip ir vyresnis pilietis, turi lygiai tokią pat teisę į laisvą sėdimą vietą... Jūs ką, ponia, kokią jis, pienburnis, gali turėti teisę?!
Užtat visada kur kas mieliau ir nepalyginamai įdomiau yra bendrauti su tais bendraamžiais ar net vyresniais žmonėmis, kurie, užblokavę ką tik įsigytą internetinės bankininkystės kodų generatorių, savo socialinio tinklo profilyje viešai šaukiasi draugų pagalbos, nei tais, kurie savo feisbuke elgiasi, kaip savo tvarte – publikuoja buvusio žymaus aktoriaus kapo nuotrauką su pamokslaujančiu prierašu, kad jo giminės trūks plyš privalo pastatyti išėjusiajam „tinkamą“ paminklą.
Žinoma, pagal jo, visiškai svetimo žmogaus, suvokimą, koks tas paminklas privalo būti. Mat, jo suvokimu, Lietuvoje vis dar svarbiau tebėra mylėti ir gerbti žmogų po jo mirties, o ne jam gyvam esant.
Todėl straipsnio pradžioje pateiktas pavyzdys apie savo svajonės drąsiai siekiantį gabų jaunuolį teikia šiokios tokios vilties, kad ir jį palaikančių tėvų, ir panašiai mąstančių kitų šiuolaikinių jaunų tėvelių sugebėjimas atsispirti brukamiems paties įvairiausio plauko stereotipams bei „protingųjų“ vyresniųjų nesibaigiantiems pamokymams, prisidės prie to, jog netolimos mūsų ateities visuomenė bus kur kas tolerantiškesnė, pakantesnė įvairioms nuomonėms, požiūriams ir pasirinkimams ir kad joje amžiaus cenzas neduos teisės seniems bambekliams kur reikia ir nereikia kaišioti savo patarimų ir pamokymų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Vasariški vaizdeliai „iš natūros“
