Į vasarnamyje atostogaujančios gražios šeimos duris pasibeldžia du simpatiški, mandagūs jaunuoliai, jie paprašo atsigerti, po to – paskolinti kiaušinių. Šeima kiaušinių neturi, vyksta draugiškas pokalbis, kuris palengva ima vystytis neįprasta, keista linkme. Filmas baigiasi tuo, kad „mandagieji“ jaunuoliai visą šeimą išžudo.
Jums tai nekelia jokių asociacijų? Tiek to, apie asociacijas vėliau, o kol kas – tikras pažįstamo vyruko prieš savaitę papasakotas įvykis ne iš filmo, o iš realaus gyvenimo.
Jo draugai, jauna lietuvių šeima, gyvena Vokietijoje netoli Kylio. Šalia jų esančiame name neseniai apsigyveno keletas gausių šeimų iš kažkokios musulmoniškos šalies.
Lietuvio sūnelis važinėjasi kieme su dviratuku, kartu su savuoju dviratuku važinėjasi ir vienos iš naujųjų kaimynų šeimų bendraamžis berniukas. Vaikai kuo puikiausiai sutaria. Mažojo kaimyno dviratuko grandinė nukrenta, ateina jo tėvas, paima iš lietuviuko dviratuką ir atiduoda jį savo sūnui. Lietuviui berniukui atiduoda sūnaus nudrengtą dviratuką su nukritusia grandine.
Lietuvio berniuko tėvui bandant mandagiai išsiaiškinti situaciją, į kiemą bemat susirenka 5–6 augalotų tamsiaplaukių vyrų grupė, kuri, panašu, nėra draugiškai nusiteikusi.
Lietuvis, taip nieko ir neišsiaiškinęs, pasitraukia, kitą dieną vaikui nuperka naują dviratuką ir parodo naują vietą, kur jam važinėtis bus saugiau. Kol kas.
O taip, jau girdžiu virkavimus sentimentalių mergelių, besiraunančių plaukus dėl itin ciniškos viešųjų ryšių akcijos, per visą pasaulį paleidusios visas etikos normas pažeidusią nuskendusio berniuko nuotrauką, kad visose tautose yra neišauklėtų chamų ir kad pagal vieną pavyzdį jokiu būdu negalima daryti toli siekiančių išvadų.
Jau girdžiu ir rimtų solidžių vyrų, panašių į Suomijos premjerą ar mūsų pramonininkų vadą, draugiškus pamokymus bei kaltinimus populizmu, mat ši sritis yra jų, rimtų vyrų, reikalas ir tą reikalą jie kur kas geriau už moteriškes išmano.
Jie, kaip ir dauguma šiuo metu į Europą iš įvairių Afrikos ir Azijos šalių plūstančiųjų, prisidengę karo pabėgėliais, yra tik geresnio, sotesnio gyvenimo ieškantys ekonominiai nelegalai.
Mat vienas iš jų bemat yra pasiryžęs ant savo sofkutės priglausi vieną kitą tamsiaplaukį iš egzotiškų šalių, o kitas svaigsta apie tai, kad pabėgėliai tik ir svajoja darbuotis Lietuvos verslininkų labui už 300 eurų mėnesinį atlyginimą.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ir jei nebūtų baisu, žiūrint kasdien vis „įdomesnius“ vaizdelius, lįste lendančius iš visų TV ekranų: kaip juodbruvi vyrukai atgal mėto savanorių jiems dovanotus vandens butelius, kaip isteriškai į kameras rėkia, aiškindami savo teises bei ką europiečiai PRIVALO jiems DUOTI, ir kaip, pasiekusios išsvajotąją Vokietiją, džiaugsmingai savo naujausio modelio išmaniaisiais telefonais kalbasi, matyt, su jų šalyje likusiais giminaičiais simpatiškos jaunos moterys bei storomis aukso grandinėmis kaklus pasidabinę jų vyrai.
Apie didžiules grupes 18–20 metų vaikinų, nė iš tolo neprimenančių nuo karo nukentėjusių nelaimėlių, jau net kalbėti neverta.
Nes jie tokie ir nėra – jie, kaip ir dauguma šiuo metu į Europą iš įvairių Afrikos ir Azijos šalių plūstančiųjų, prisidengę karo pabėgėliais, yra tik geresnio, sotesnio gyvenimo ieškantys ekonominiai nelegalai, sumokėję milžiniškus pinigus kontrabandininkams, ir, neatmestina, turintys visai kitokių, nei integruotis į jiems svetimą kultūrą, planų. Neabejokime, kad tarp jų yra ne vienas ir, ko gero, ne dešimt vadinamosios „Islamo valstybės“ apmokytų teroristų.
O ką tuo metu daro mūsų senoji geroji tetulė Europa? Ji, išskėtusi savo raukšlėtas rankas, šypsodamasi prie savo plačios krūtinės krikščioniškai glaudžia visus pas ją besiveržiančius, pasiryžusi juos visus apgyvendinti, pamaitinti, su jais draugauti bei ilgai ir laimingai kartu gyventi.
Tačiau pagal tai, kas dabar vyksta ir kas dabar kalbama iš jos aukštųjų tribūnų, panašu, kad mūsų gerąją senąją tetulę Europą bus užklupusi klastingoji senatvinė demencija, jei ji taip greitai pamiršo ir sprogdinimus Madride bei Londone, ir riaušes Paryžiuje, ir daugelį kitų su nebesuvaldoma emigracija iš musulmoniškų kraštų susijusių problemų.
Panašu, kad šioje sunkiai situacijoje besiorientuojančioje senutėje Europoje, šaltą ir blaivų protą kol kas sugeba išlaikyti tik neseniai jos glėbyje atsidūrusių naujųjų šalių vadovai, nebijodami, kaip Slovakijos premjeras, konstatuoti, kad ant kaktos neparašyta, kuriam iš pabėgėlių iš tiesų reikalinga pagalba, o kurio tikslai toli gražu nėra nei mums draugiški, nei geranoriški.
Deja, bet ir Slovakijos, ir Vengrijos, ir Čekijos bei dar kelių naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių vadovų balsai paskęsta nuo savo gerumo ir tolerancijos apsvaigusiame senosios Europos kakofoniškame chore, juoba kad tokių šalių, kaip Lietuva, vadovai sugeba tik tradiciškai linksėti galvelėmis, sutikdami su viskuo, ką siūlo Europos galingieji.
Tik įdomu, kurie iš senosios Europos šalies vadovų prisiims asmeninę atsakomybę tuo atveju, jei įvairiose jos vietose svetingai sutikti ir draugiškai priglausti „Islamo valstybės“ smogikai pradės savo suplanuotas akcijas, o tuo metu kita didžiulė Europos valstybė, atvirai remianti teroristinę šalį, kurios pabėgėlius mes išskėstomis rankomis sutinkame, ims kaimyninėse valstybėse įgyvendinti savo „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus?
Nesinorėtų manyti, bet darosi labai panašu, kad jei artimiausiu metu mūsų senutė tetulė Europa nenustos žaidusi savo pakvaišusių žaidimų, ją gali ištikti toks pat likimas, kaip ir mandagiąją vasarnamyje atostogavusią šeimynėlę iš pradžioje minėto filmo, dėl savo naivumo, geranoriškumo ir draugiškumo nesugebėjusią realiai įvertinti situacijos bei pasipriešinti dviem chamams.
