O pats didžiausias nesumeluoto tikrumo pojūtis, ko gero, sklido iš prisiminimų gausos socialiniuose tinkluose.
Žinome, kaip, pasidavus prisiminimų lavinai, yra lengva nuslysti į saldų sentimentalumą arba į priešingą pusę – šaltą iškilmingumą, dvelkiantį netikrumu. Bet kaip tik to šiemet ir nebuvo.
Buvo paprastas, širdies gelmes siekiantis nuoširdumas, kurį vieni prisiminimų dalyviai atmiešė švelniu, taikliu humoru, kiti – sugebėjimu asmeninius dalykus išgryninti iki nesumeluotos jau istorine tapusios autentikos, sustingusios tų laikų nuotraukose.
Ir, ačiū Dievui, buvo vos vienas kitas pasisakymas „tradicine“ tema „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“.
Deja, bet šitos rūšies pasisakymų padaugėjo po vienos žurnalistės bandymo surasti prieš 25 metus prie Seimo rūmų nuotraukoje užfiksuotus penkis berniukus.
Kai jų paklausi, „o tai už kokią konkrečiai Lietuvą jūs kovojote?“, jie bemat susinervina ir ima kalbėti pakeltu balsu.
Jau skelbta, kad tų pačių socialinių tinklų dėka jie vos per vieną dieną sėkmingai buvo surasti. Puikus, sveikintinas sumanymas ir rezultatas!
Tačiau amžinieji bambekliai ir viskuo nepatenkintieji net ir šitoje gražioje istorijoje sugebėjo įžiūrėti „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“ potekstę.
Vienas, matyt, su matematika nedraugaujantis vyrukas, nesugebėjęs net suskaičiuoti iki penkių, pasipiktino, neva visi penki, išskyrus vieną, „bomžai“, tai kuo čia didžiuotis. Nors juodu ant balta parašyta, kad trys iš penkių prie Seimo rūmų buvusių berniukų šiuo metu puikiai gyvena, dirba, yra sukūrę šeimas, augina vaikus, turi ateities planų ir kt.
Matyt, ne veltui sakoma, kad gyvenimas yra toks, kaip žmogus į jį žiūri.
Būtent šitoks požiūris itin siutina „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“ frazės propaguotojus. Tačiau kai jų paklausi, „o tai už kokią konkrečiai Lietuvą jūs kovojote?“, jie bemat susinervina ir ima kalbėti pakeltu balsu.
Juos vienija ir tai, kad paprastai visada kalbama ne teiginiais, o neiginiais. Ne už ką kovojo, o už ką nekovojo: „ne už tuos vagis, ne už tuos žulikus, ne už tą bardaką, ne už tokį tautos nuskurdinimą, ne už tokias kainas“ ir t. t., ir pan.
Deja, bet retas kuris iš „kovotojų“ sugeba įvardinti, kokią konkrečiai Lietuvą jie tada, prieš 25 metus, įsivaizdavo būsiant dar po ketvirčio amžiaus.
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, kad po 25 metų beveik kiekvienas lietuvis turės mobilųjį telefoną, neretai – ir ne vieną.
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, kad beveik kiekvienas lietuvis turės galimybę laisvai naudotis internetu, net ir neturėdamas namuose nuosavo kompiuterio (nors dauguma juos visgi turi).
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, kad beveik kiekviena lietuvių šeima turės po automobilį ir ne kokį nors pagal ilgai lauktą paskyrą įsigytą „zaporožietį“, „moskvičių“ ar „žigulį“, o kaip tada vadindavo – importinį (neretai – ir ne vieną).
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, kad ir pas mus, Lietuvoje, kaip kokiame užsienio filme, dėl automobilių gausos didžiųjų miestų gatvėse ar prieigose atsiras transporto spūstys.
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, jog parduotuvių lentynos Lietuvoje bus nukrautos pačiomis įvairiausiomis anuomet nematytomis neregėtomis prekėmis ir kad nebereikės baimintis, jog staiga kažkuri prekių grupė pradings, nes tokio daikto, kaip deficitas, nebeliks ne tik mūsų kalboje, bet ir mūsų gyvenime.
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, jog beveik kiekviena sąžiningai dirbanti lietuvių šeima turės galimybę bent kartą per metus išvykti atostogauti į užsienį.
Vargu, ar jie tada įsivaizdavo, kad kiekvienas darbštus lietuvis, neradęs jam tinkamo darbo savo šalyje, galės nevaržomas išvykti padirbėti į užsienį, o ten užsidirbęs, jei panorės, galės grįžti atgal, į išgražėjusią ir atsinaujinusią Lietuvą.
Ir dar galima būtų vardinti daugybę dalykų, kurių tada, prieš 25 metus, prisipažinkime, mes tikrai negalėjome įsivaizduoti būsiant mūsų šalyje.
Be abejo, blaiviai mąstantis ir atsakingas pilietis, be visų išvardintų ir daugybės neišvardintų Lietuvos pasiekimų, negali nematyti ir dar pakankamai daug mūsų šalyje esančios socialinės neteisybės bei atskirties, kitokių atsilikimo nuo demokratinio pasaulio apraiškų, dažniausiai kylančių dėl netinkamo politikų, pareigūnų ar valdininkų valdymo.
Todėl šiandien, kaip ir tada, prieš 25 metus, mes visi kartu ir kiekvienas atskirai dar daug ką turime nuveikti mūsų šalies labui, kad dar po 25 metų nebeliktų nė vieno, kartojančio iki banalumo beprasmišką „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“ frazę...
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Mano metų žmogus – prokuroras Donatas