Penktadienį visų parlamentinių partijų, išskyrus vieną, lyderiai tarp pirštų įspraudė parkerius ir pasirašė susitarimą, įvilktą į aksominį strateginės ambicijos ir bendradarbiavimo viršelį. Paskelbdami jį, politikai piliečių prašo daryti tai, prieš ką piestu stoja visi instagramo guru – tik pagal tą viršelį ir spręsti apie knygą.
Savaime tokie susitarimai yra svarbi politinės veiklos dalis – jie leidžia partijoms prisiimti bendrus įsipareigojimus, pasidalinti atsakomybėmis, įtraukti į procesus visuomenę. Vis dėlto, valstybei iš susitarimo nauda yra tuomet, kai juo yra iš tiesų dėl kažko susitariama.
Šįkart nemenka dalis to, ką politikai pažadėjo siekti įgyvendinti, jau yra padaryta, dalis sprendimų jau priimti, daliai tikslų tiesiog reikia netrukdyti įvykti, dalis nesukurs didelės reikšmės, nesvarbu – įvyks ar neįvyks, o dalis galbūt geriau net neįvyktų.
Raidos, kryptys, koncepcijos ir ambicijos – tokiais toli siekiančiais žodžiais susitarimą apibūdina vienas jo iniciatorių konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Vis dėlto esmingai situaciją keisti galinčių sprendimų partijoms nepavyko priimti – visuotinis šaukimas neįvestas, o gynybos biudžetui skiriami slidūs ir abstraktūs žodžiai, kurie užtikrina tik tai, kad politikai bandys biudžeto nemažinti. Kitaip tariant – sutarta nesusitarti.
Susitarimo pradžioje įvardijama, kad „svarbu spręsti šiuos esminius klausimus“, tarp kurių nurodoma ir tikslas (?) nuosekliai didinti gynybos biudžetą. Tuo pačiu teigiama, kad jau pasiektas 2,5 proc. BVP gynybai tikslas yra minimalus ir nebepakankamas bei džiaugiamasi, kad jis pasiektas jau šiemet.
Teksto pabaigoje partijos finansavimo klausimą jau aptaria, kaip sako mano močiutė apie nenoriai valgantį anūką, atbulais dantimis. Politikai čia nurodo tik sieksiantys išlaikyti jau pasiektą partijų susitarimą.
„Paliekamos laisvos rankos. Jeigu, pavyzdžiui, kada nors darysime didesnį pirkinį, gal reikės skirti daugiau nei 3 proc. BVP. Kam uždėti sau apynasrį? O gal reikės mažiau? Finansavimą modeliuosime pagal krašto apsaugos sistemos poreikius“, – taip prieš kurį naujienų agentūrai BNS šį „įsipareigojimą“ vertino L.Kasčiūnas.
Suvalkijos lygumose užaugusi močiutė perdavė man ir daugiau posakių, vienas kurių, apibūdinantis lapą ir tai, ko juo neišeis uždengti, nes vis tiek smirdės, puikiai tinka ir tokiam finansavimo didinimui apibūdinti. Siūlyčiau kitą kartą, kai derėsitės dėl atlyginimo, nesistengti sutarti dėl didesnio, nes juk nenorite užsidėti apynasrio.
Nepaisant to, kad biudžeto didinti politikai nelinkę įsipareigoti, tačiau mielai sukerta rankomis dėl veiksmų, kurių įgyvendinimui būtent didesnio biudžeto ir reikia. Tarp tokių yra kariuomenės pajėgumų stiprinimas, aprūpinimas, ankstinami įsigijimai, karinės infrastruktūros vystymas, KASP karių skaičiaus didinimas, atsargų kaupimas, oro gynybos pajėgumų stiprinimas ir dar daug įvairių pinigams imlių sprendimų.
Nepaisant to, kad biudžeto didinti politikai nelinkę įsipareigoti, tačiau mielai sukerta rankomis dėl veiksmų, kurių įgyvendinimui būtent didesnio biudžeto ir reikia.
Atskiro paminėjimo vertas aktyvusis rezervas, kurį norima didinti priimant sprendimus dėl nuoseklaus šauktinių skaičiaus didinimo. Tuo pačiu pabrėžiama, kad pinigai šiam sprendimui negali ateiti iš profesinės karo tarnybos modernizacijai skirtų lėšų, todėl turi būti skiriami papildomi. Taip finansavimo ir įsipareigojimų ratas užsidaro.
Kalbant apie rezervą paminimas tikslas iki 2030 metų pasiekti 50 tūkst. aktyviųjų rezervistų skaičių. Tikslas įspūdingas, dar smagiau, kad tam, jog jį pasiektume, iš esmės nereikės nieko daryti – 2018 metais priimtoje krašto apsaugos sistemos plėtros programoje jau nurodyta, kad 2028 metais rezervistų bus daugiau nei 44 tūkstančiai. Ribinės karo prievolininkų normos jau padidintos, tad 50 tūkstančių gana ramiai ir bus pasiekti. Rezervistų dalinių kokybės, o ne kiekybės klausimas šįkart pamirštas.
Panašaus tipo įsipareigojimų netrūksta ir daugiau. Kaip antai – statyti tvorą pasienyje su Baltarusija ir Rusija bei įrengti ten stebėjimo sistemas. Apdairiai nutylima, kad rubežius su Karaliaučiumi jau senokai įrengtas, Aliaksandro Lukašenkos režimas pro tvoros tinklą į Lietuvą žiūrės jau rudenį, o stebėjimo sistemos visame pasienyje su Baltarusija atsiras dar keliais mėnesiais vėliau.
Politikai įsipareigoja įsteigti ir Nacionalinį krizių valdymo centrą. Prasminga idėja, šviesą išvydusi sausio mėnesį, po Valstybės gynimo tarybos posėdžio, o birželį jau patvirtinta Vyriausybės.
Panašiai atrodo ir įsipareigojimas parengti valstybės gynimo planą, kuris apimtų civilinių įstaigų, privataus sektoriaus ir piliečių vaidmenį. Planuojama jį turėti jau po penkių mėnesių, tad itin patogu tai, kad pirmieji darbai dėl jo sukūrimo prasidėjo prieš pusantrų metų.
Viena iš skambiausių susitarimo pergalių pristatytas siekis kurti kibernetines pajėgas, kaip atskirą Lietuvos kariuomenės pajėgų rūšį, per pusantrų metų įsteigiant jų vadavietę. Vadavietės ir atskiros pajėgų rūšies įkūrimas reiškia naują administracinį aparatą kariuomenės sudėtyje ir gynybos biudžeto pyrago dalį, tačiau ko nereiškia, tai – pajėgumų stiprinimo.
-
L.Kasčiūnas: partijų susitarimas dėl gynybos juda į pabaigą, liko šauktinių klausimas
-
Partijų susitarimas dėl gynybos – be visuotinio šaukimo ir konkretaus finansavimo procento
-
Seime – partijų susitarimo dėl gynybos finišas: 15min dalijasi dokumento tekstu
-
Konservatoriai gynybos susitarimą pasirašo su išlyga, siūlo visuotinę karo prievolę
-
LVŽS pritaria susitarimo dėl gynybos turiniui, tačiau jo nepasirašys
Šiais laikais informacinių technologijų įmonės ir startuoliai varžosi dėl kibernetinio saugumo specialistų siūlydami geresnes sąlygas ir patrauklius atlyginimus. Tuo metu kariuomenė į šias varžytuves įtraukiama ne suteikiant didesnį finansavimą, kuris galėtų keliauti specialistų pritraukimui, o sukuriant dar vieną biurokratinį golemą.
Apskritai, didžiosios dalies kitų susitarimų neįmanoma įvertinti ir patikrinti, ar politikai ištesėjo savo pažadus. Ar buvo skirtas pakankamas dėmesys? O gal mestas ypatingas žvilgsnis? Ar įvyko reikšmingas sustiprinimas ar tik nereikšmingas? Liniuotė abstrakčių deklaracijų vertinimui yra tik politikų, o ne visuomenės rankose.
Rengiant susitarimą dėl gynybos Lietuvos lenkų rinkiminė akcija labai norėjo krikščionybės paminėjimo dokumente, tad jis ten ir atsirado. Kitos partijos labai norėjo, kad LLRA-KŠS būtų susitarimo dalimi, tad su tokiu pasiūlymu sutiko. Susitarimo vedliai konservatoriai dokumentą pasirašė su išlyga, jog sieks visuotinės karo prievolės nuo 2028 metų.
Tuo metu „valstiečiai“, nors ir sako sutinkantys su susitarimo turiniu, tačiau jo nepasirašė, nes „popieriniai susitarimai saugumo nesukurs, kai valdžia skaldo ir silpnina visuomenę“.
Migrantų krizė ir karas Ukrainoje ne kartą pademonstravo, kad mūsų politikai iš tiesų yra pajėgūs susitarti ir priimti valstybei reikalingus sprendimus be didesnių batalijų. Panašu, kad ilgi derybų mėnesiai ir aiškiai nurodytas noras susitarti tik trukdo ir sukelia pagundas tempti paklodę į savo pusę.
