Visgi karo suirutėje egzistuoja žmonių grupė, kuri gali elgtis labai savitai, kuriai visuotinai priimtos žmonių bendrabūvio normos ne itin terūpi, žodis „patriotizmas“ skamba kaip tuščias garsas, tačiau kitas „-izmas“, kurio pradžioje rašomas lotyniškas žodis „ego“ („aš“), yra gyvenimo ir veiklos variklis.
Šie žmonės – organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai – bejausmiai individai, išimtiniu ir vieninteliu gyvenimo tikslu pasirinkę asmeninės naudos siekimą. Ar išties taip? Galbūt karas gali tapti tuo nusikaltėlio „perauklėjimo“ (kaip teigė sovietiniai „pataisos“ reikalų teoretikai ir praktikai) arba „resocializacijos“ (terminas vartojamas mūsų laikais) detonatoriumi, kuris privers „susprogdinti“ kriminalinį gyvenimo būdą ir „stoti į doros kelią“?
Pasiremsiu istorija, lietuvišku kontekstu bei dabar vykstančio Rusijos ir Ukrainos karo pavyzdžiais.
Daugelis galbūt girdėjo „miesto legendą“, kurioje teigiama, kad per 1991-ųjų Sausio įvykius radijo stoties Sitkūnuose gynėjus aplankė Kauno „berniukai“ ir atvežė dėžę granatų (priklausomai nuo pasakotojo, gali būti ir „dėžė kalašnikovų“).
