Pažiūrėkite bet kurias jau pasibaigusio Vokietijos Bundeslygos sezono Dortmundo „Borussia“ ekipos rungtynes po Naujųjų metų. 99,6 proc. – ne, tai ne Rusijos rinkėjų aktyvumas. Tokį skaičių siekė vidutinis „Borussia“ stadiono užpildymas.
Prieš metus Čempionų lygos finale žaidusi ekipa sezono pertrauką gruodį pasitiko būdama paskutinėje (!) turnyro lentelės vietoje, tačiau „Westfalenstadion“ yra lankomiausia turnyro arena.
Kas dedasi Lietuvoje? Po kiekvieno futbolo rinktinės pralaimėjimo socialiniuose tinkluose pilasi komentarai, kuriuose dažniausi žodžiai yra „medžiai“ ir „gėda“ bei labai mėgstama frazė „Lietuvoje futbolo nėra“. Gėda yra ne tiems, kurie kritikuoja, o tiems, kurie „varo“ ant futbolininkų.
Jeigu futbolo pasaulis atsikratė Seppo Blatterio, Lietuvos futbolas gali atsikratyti ir Juliaus Kvedaro.
Kai bet kurios komandinės sporto šakos klubo treneris atleidžiamas iš pareigų, visi iškart atsimena frazę „komanda prasideda nuo trenerio“. Vis dėlto, lietuviai pirmiausia pamazgas pila ant savo futbolininkų. Tai neteisinga.
Taip, mes negalime pasigirti itin aukšto individualaus meistriškumo futbolininkais, mūsų žaidėjų nėra Čempionų lygoje, tačiau jie nėra ir futbolo užribis.
Giedrius Arlauskis kitą sezoną žais „Premier“ lygoje, niekam nereikalingas Marius Stankevičius šį sezoną praleido Bundeslygoje, Lukas Spalvis pernai tapo vienu didžiausių Danijos čempionato atradimų, o Vykintą Slivką (jo žaidimas Budapešte man tapo vieninteliu vilties spindulėliu) pastebėjo pats „Juventus“. Kad iš tokių žaidėjų galima sulipdyti gerą komandą, jau įrodė Lietuvoje dirbęs Jose Couceiro.
Pažiūrėkite, kas komandą treniruoja šiandien – Igoris Pankratjevas. Treneris, kuris darbą gavo „per pažintis“, o šiuolaikinė taktika ir modernus futbolas jam yra juodas miškas. Pažiūrėkite į rinktinės trenerių štabą ir galiausiai į Lietuvos futbolo federacijos galvas. Į galvas, kurios svaičioja projektais „Užaugink Ronaldo Lietuvai“, nors pirmiausia turėtų rinktinės treneriui užsakyti elementarius futbolo ABC kursus.
Kad iš tokių žaidėjų galima sulipdyti gerą komandą jau įrodė Lietuvoje dirbęs Jose Couceiro.
Žaidėjas, kuris galbūt nevertas žaisti Lietuvos rinktinėje, tačiau yra pakviečiamas, dėl to nėra kaltas.
Važiuotų kiekvienas – atstovauti savo šaliai vis dėlto yra garbė. Kaltas yra tas, kuris tą žaidėją į rinktinę pakviečia. Kaltas yra tas, kuris kalba apie komandinio žaidimo sustygavimą, gynybos stiprinimą, tačiau nekviečia į nacionalinę komandą M.Stankevičiaus ar to paties Deivido Šembero.
Žaidėjai tiesiog dirba savo darbą klubuose, kuriuose užsidirba duonai. Manote, jiems lengva kaskart važiuoti į rinktinę, pralaimėti ir skaityti jūsų komentarus ir vertinimus? Tačiau praeina kiek laiko ir futbolininkai vėl daro tą patį – atvyksta, treniruojasi ir žengia į aikštę.
Nepasakysiu nieko naujo. Komandiniame sporte vienas lauke – ne karys. Net jei turėtume Lionelį Messi (ką per L.Messi karjerą tarptautiniame futbole laimėjo Argentina?) ar Robertą Lewandowskį, su tokia futbolo valdžia ir trenerių štabu rezultatai geresni nebūtų.
Tad baikite juodinti mūsų futbolininkus, o ateikite kitą sekmadienį į LFF stadioną Vilniuje. Ateikite ne bet kaip – pasitelkite vaizduotę. Imkite popieriaus lapą ir ant jo parodykite, kaip jums nusibodo LFF galvos. Keikite ne futbolininkus, o tuos, kurie nusipelno, spauskite juos ir jie palūš. Jeigu futbolo pasaulis atsikratė Seppo Blatterio, Lietuvos futbolas gali atsikratyti ir Juliaus Kvedaro.