Kad socialiniai tinklai pamažu keičia mūsų gyvenimo būdą, seniai aišku. Naujiena kone kasdien yra greitis, per kurį žinia dėl „Facebook“ pasiekia masę vartotojų. Kokią įtaką „Facebook“ daro net ir didžiausioms įmonėms ir kaip greit visa tai vyksta, puikiai parodo „Bitės“ atsisakytos reklamos su Broliais pavyzdys.
Galima tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei tokie pat gandai per „Facebook“ būtų pasklidę apie Šiaulių banką.
Broliai šaunuoliai – tokį epitetą jiems taikydavo krepšinio komentatoriai, kiekvieno čempionato metu juos kalbindavo žurnalistai, nes jie buvo labai juokingi ir visiems patiko. Kažkada ir „Omnitel“ reklamose vaidino aktoriai, kurie vienas kitą vadino broliais. Nereikėjo daug proto, kad suprastum, jog kreipinys „broli“ – aiški aliuzija į krepšininkus.
Kad jie juokingi, mėgino prisiminti ir „Bitė“. Tačiau užteko gerai žinomam žmogui, kuris net nėra reklamos specialistas, priminti, kad jie – tie patys žmonės, kurie teisti už grupinį prievartavimą, ir staiga visi atsimerkė.
Tada net ir vienam didžiausių reklamos užsakovų Lietuvoje neliko nieko kito, kaip tik greitai reaguoti į besitelkiantį viešųjų ryšių krizės debesį ir sustabdyti reklamą. Reklamą, kuri, neabejoju, jei ne Jurgio Didžiulio komentaras, būtų rodoma kiekvienų Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynių metu.
Nepasitenkinimo banga kilo beveik iš niekur ir vargu ar prieš planuodamas reklaminę kampaniją kas nors tai galėjo nuspėti. O juk „Pierre Cardin“ reklama su teismų durų neužveriančiu Egidijumi Dragūnu „Nepriekaištingos permainos“ rinkodaros pasiekimų konferencijoje „Password 2013” pripažinta efektyviausia mažo biudžeto reklama.
Tačiau J.Didžiulis apie E.Dragūno teistumą „Facebook“ paskyroje niekam nepriminė – niekas ir nesureagavo. „Facebook“ vis dažniau tampa ir žiniasklaidos naujienų šaltiniu. Naujienų, kurios ne visuomet būna malonios.
Čia galime prisiminti ir gandą apie „Swedbank“ galimą bankrotą, kai paskleista žinutė su gramatinėmis klaidomis privertė ne juokais sunerimti pensininkus.
Tąkart ir mes su kolegomis mąstėme – pranešti apie gandus skaitytojams, ar ne. Žinia būtų puikiai skaitoma, bet kam be reikalo gąsdinti visuomenę ir prisidėti prie panikos skleidimo? Taigi nutarėme – palauksime, ar informaciją paskelbs konkurentai, o tada jau spręsime ir mes.
Netrukus vienas tinklalapis informaciją paskelbė, o vėlesniuose tekstuose apie „Swedbank“ dar ir nuolat primindavo, kad šią „puikią“ žinią savo skaitytojams pranešė pirmasis. Galiausiai gandas apie „Swedbank“ dėl socialinių tinklų tapo pagrindine visų televizijų vakaro žinių naujiena.
Galima tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei tokie pat gandai per „Facebook“ būtų pasklidę ne apie „Swedbank“, turintį puikius kapitalo pakankamumo reikalavimus, o, pavyzdžiui, apie Šiaulių banką, perėmusį dalies bankrutavusio Ūkio banko turtą.
„Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas kūrė socialinį tinklą turėdamas tikslą pakeisti pasaulį į gerąją pusę – suteikti žmonėms daugiau galimybių bendrauti ir vienyti bendraminčius, o ne padėti skleisti paniką.
Išties „Facebook“ pasitarnavo vienijant žmones geriems tikslams. Pavyzdžiui, kovai su ginkluotomis Kolumbijos revoliucinėmis pajėgomis (FARC), kuomet per socialinį tinklą susipažinę žmonės ryžosi išeiti protestuoti į gatves atidengtais veidais, kas iki tol būtų buvę neįsivaizduojama.
„Facebook“ – kaip peilis. Viskas priklauso nuo to, kaip jį panaudosime. O „Facebook“ galima panaudoti ir labai kūrybiškai – visai kaip tas vaikinas, kuris telefone buvo nustatęs funkciją, kad telefone esanti informacija būtų automatiškai siunčiama į „Dropbox“ sistemą internete.
Vėliau „Dropbox“ sistemoje radęs naujų naudotojų nuotraukų vaikinas jas išplatino per „Facebook“. Tik puf – ir jie jau internete.
