Savaitgalį viešojoje erdvėje dominavo sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos susitikimas su Mindaugu Jonušu, vis dar vadinamu Minedo slapyvardžiu. Tiesa, istorijos ašimi tapo ne manipuliatyvus įvykio nušvietimas kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, o paties ministro reakcija.
A.Veryga ėmėsi valstiečių ir žaliųjų klasika jau tampančios gynybinės pozicijos, pareikšdamas, kad jį atakuoja patyčių meistrai. Vietoj to, kad būtų sustojęs ties teiginiu, jog susitiko su M.Jonušu kaip su paprastu Lietuvos piliečiu ir apie jokius patarinėjimus nebuvo kalbos, ministras klimpo toliau.
Sekmadienį jis paskelbė, kad šaltiniai jam pakuždėjo apie rengiamus „informacijos ir straipsnių paketus“, kuriais bus bandoma šmeižti ministrą ir visą ministeriją. Paklaustas apie sąmokslo autorius, jo dalyvius ar bent jau informacijos šaltinį, ministras pradėjo kalbėti dar painesnėm užuominom, o galiausiai nutilo, palikęs virtualią šypsenėlę.
Panašią poziciją demonstravo ir į Gretos Kildišienės skandalą patekęs Ramūnas Karbauskis, kuris iš pradžių aršiai gynėsi, o galiausiai pareiškė, kad žino, kas nori sutrukdyti valstiečiams ir žaliesiems įgyvendinti programą, ir nesileis provokuojamas.
Nuo pat rinkimų kampanijos pradžios iki netikėtai svarios pergalės Seimo rinkimuose LVŽS užėmė gynybinę poziciją, bendraudama su žiniasklaida ar su kritiškai vertinančiais asmenimis. Bet kokia kritika buvo priimama jautriai, užimama tvirta gynybinė pozicija ir pro susiaurėjusius akių plyšelius bandoma įžvelgti, kas čia kurpia sąmokslą ir ketina trukdyti.
Toks nesugebėjimas komunikuoti, tartis ir pripažinti, kad kritika nėra patyčios, o pajuoka gali būti geranoriška, veda valstiečius ir žaliuosius į kampą. Tame kampe juos vis lengviau doroti opozicijoje esantiems konservatoriams ar po Gintauto Palucko išrinkimo nemaloniai aktyviais tapusiems socialdemokratams.
Ramūnui Karbauskiui ir visiems valstiečiams ir žaliesiems reikalinga pagalba ir aš geranoriškai siūlau 7 punktų komunikacijos ir ryšių su visuomene programą.
1) Valstiečiai ir žalieji turėtų ramiau ir konstruktyviau reaguoti į rimtą kritiką. Nuolatinis kalbėjimas apie puolimą, purvo pylimus ir patyčias gelbsti tik aršiausių rėmėjų gretose. Dalis nuosaikiųjų rėmėjų jau dabar pradeda nusigręžti nuo politinės jėgos, kuri turi daugumą parlamente, turi savo premjerą, tačiau atrodo vis mažiau funkcionali. Laikui bėgant, o rezultatams vis labiau tolstant, tokie virkavimai tik dar labiau padidins nusivylimą.
2) Įvardinkite tuos priešus. R.Karbauskis, A.Veryga, Povilas Urbšys ir kiti valstiečių ir žaliųjų rato žmonės nuolat kalba apie norinčius trukdyti, kenkiančius, skaldančius. Jei norite, kad jus suprastų didžioji visuomenės dalis, turite įvardinti, kas yra tie piktieji kenkėjai. Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad tie kenkėjai labiau veikia ne išorėje, o partijos viduje.
3) Kalbėkite apie sprendimus prieš jiems patenkant į parlamentą. Vienintelis būdas iš anksto įveikti kritikos ir pajuokos bangą yra tikrinti siūlymus dar prieš jiems patenkant į posėdžių salę. Jau ne kartą valstiečiai ir žalieji paslydo ant to paties – nesugebėjimo tiksliai suformuluoti, ką jie siūlo. Netgi dar blogiau. Kelis kartus siūlymai partijos viduje buvo visiškai priešingi.
4) Stiprinti nuosaikųjį flangą. Vienintelis būdas atrasti sutarimą su politiniais partneriais bus derybos ir diskusijos. Šiuo metu valstiečių ir žaliųjų gretose didelę įtaką turi tie, kurie griebiasi radikalaus sprendimo arba slapčia tikisi prastumti savo interesus, neatsižvelgdami į didžiosios dalies likusiųjų pažiūras. Kuo mažiau visuomenė girdės radikalių, absurdiškų ar tiesiog fundamentalistinių siūlymų, tuo mažiau bus vienadienių, bet nesustojančių skandalų.
5) Susitaikykit su kvaila pajuoka. Politiniai lyderiai, kurie nesugeba susidoroti su mintimi, kad iš jų šaipysis, kad jų pavardės, vardai, asmenybės detalės, veiksmai, žodžiai taps pokštų dalimi, nelabai turi ką veikti politikoje. Socialinių tinklų amžiuje reakcija yra greita ir dažniausiai emocinga. Geriausiai emocijas ir nepasitenkinimą išryškina būtent pasišaipymas. Sėdėti ir pupsėti, kad nesileisi išprovokuojamas, jau yra ženklas, kad esi išprovokuotas ir tavo asmenybė tokia jautri, kad nepakeli kelių kvailesnių pokštų.
6) Apsispręskit dėl lyderio. LVŽS sąjungos gero policininko ir pikto ūkininko žaidimas tiko rinkimų kampanijai, bet parlamentinės veiklos atveju jis atrodo juokingai. Premjeras ir partijos pirmininkas dažnai kalba skirtingai. Bandoma sudaryti įspūdį, kad jie tariasi ir čia yra normalaus dalinimosi idėjomis dalis, tačiau pastaruoju metu Saulius Skvernelis daugiau laiko leidžia su Gabrieliumi Landsbergiu. Tuo metu Ramūnas Karbauskis gano savo aveles Seime, retkarčiais pakomentuodamas Vyriausybės darbus kaip siūlymus. Pats metas apsispręsti, kas turi paskutinį žodį, nes toks žaidimas nebėra konstruktyvus.
7) Nustokite žiūrėti į visuomenę kaip į globos reikalaujančių kvailių minią.
Viena didžiausių naujųjų laikų valdžios klaidų yra manyti, kad valdžios ir masių santykyje masės yra vientisos ir nereflektuojančios. Bandymai riboti prekybą alkoholiu parodė, kad visuomenė priešinsis ir priešinsis ne todėl, kokia yra idėja, bet kaip ji įgyvendinama. Visuomenės problemos yra kompleksiškos ir veikiančios įvairias socialines grupes. Su visomis jomis teks sutarti ir joks sprendimas demokratinėje visuomenėje nebus primestas be pasipriešinimo.
Štai tokie septyni trumpi pamokymai, kuriuos Ramūnas Karbauskis turėtų perskaityti ir permąstyti. Galbūt tada valdžios darbas būtų efektyvesnis, o visuomenės ir žiniasklaidos reakcija būtų palankesnė. Bet tam reikia valdančiųjų pirmojo žingsnio, nes demokratijoje nei žiniasklaida, nei oponuojanti visuomenės dalis nenusilenks ir nepagarbins.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Tikyba ir oralinis seksas
