„Auksiniu Rusijos politikos berniuku“ kažkada pavadintas, Vakaruose tikru Rusijos opozicijos lyderiu laikytas Borisas Nemcovas nebesulauks realių pasikeitimų Rusijoje. Kremlius pasistengė išpildyti tamsiausius grasinimus ir, žinoma, atliko tai simboliškai – pačiame Maskvos centre.
Kaip ir nužudytos žurnalistės Anos Politkovskajos atveju, Vladimiras Putinas suskubo paskelbti šį įvykį kraupiu nusikaltimu bei užtikrino, kad kaltieji bus surasti. Rusijos prezidentui tai padaryti tikrai neturėtų būti sunku, užtenka pažvelgti į veidrodį, kad pamatytum dalį kaltės.
Vakarams tai taps dar viena puikia proga tuščiai piktintis, tačiau visos emocijos neturi didelės reikšmės Kremliaus galios fone. Tiesa ta, kad bet kokie Rusijos opozicijos žingsniai yra stabdomi griežtai ir aiškiai parodant, kas gresia nesutinkančių paklusti tobulai korupcijos ir melo mašinai.
Ką keičia Boriso Nemcovo nužudymas? Deja, bet kol kas nieko. Rusijos opozicijai jis suteikia tik daugiau ryžto įsibegėjus trenktis galvą į Kremliaus sieną. Vakarai jau senokai nuginkluoti draudimu remti Rusijos nevyriausybines organizacijas, o rasti kitokių įtakos galimybių nėra lengva.
JAV prezidentas Barackas Obama gali raginti Rusiją atlikti „skubų ir sąžiningą tyrimą“, paslapčiomis pats suprasdamas, kad šie raginimai tėra skirti jo žodžio laukiančioms demokratinėms visuomenėms, bet ne sarkastiškai apie savitą rusišką demokratiją dėstančiam Rusijos lyderiui.
Galiu lažintis, kad Vakarai patyrė žymiai didesnį šoką dėl B.Nemcovo nužudymo. Rusijoje jau girdimi balsai, teigiantys, kad „pats prisiprašė“. Ir taip kalba ne Kremliaus juodašimtininkų armija, taip kalba tie rusai, kurie įtikėjo, kad politika yra dujų ir naftos turtais besižarstančio elito žaidimas.
Kaip ir Ukrainos karas, tai dar vienas išbandymas Rusijos žmonių sąmoningumui, gebėjimui pasipriešinti, pareikalauti demokratijos ir politinės atsakomybės. Kremlius ir jo isterijos vaikai davė aiškų ženklą – kitaip mąstantiems gresia kulkos. Susidorojimų sąrašas plečiamas, o pasikeitimai slenka lėtai ir sunkiai.
Kremlius ir jo isterijos vaikai davė aiškų ženklą – kitaip mąstantiems gresia kulkos. Susidorojimų sąrašas plečiamas, o pasikeitimai slenka lėtai ir sunkiai.
Politiniam ekstremizmui vartai jau senokai atverti ir niekas neketina sustabdyti šio chaoso Rusijoje. Atvirai buriamos grupuotės, kurių tikslas fiziškai ir psichologiškai dorotis su režimo kritikais. Kremliaus valdomi televizijos kanalai buria absurdiškus antimaidano judėjimus, kurių tikslas ... priešintis demokratijos reikalavimo pavyzdžiams.
Kovo 1-osios eitynės, turėjusios tapti opozicijos konsolidavimo renginiu, manifestu prieš Kremliaus kurstomą ir visais įmanomais būdais ciniškai plečiamą karą Ukrainoje, buvo suteptos krauju. Dabar jos taps gedulo eitynėmis, kurių eiga taip pat neaiški, nes Kremliaus kišenėje sėdintys miestų merai neketina leisti panašių akcijų.
Štai Maskvos merijos regioninio saugumo departamento vadovas Aleksejus Majorovas suskubo išplatinti ne užuojautą dėl kraupios žmogžudystės jo administruojamo miesto centre, o patikinimą, kad bet kokių nesankcionuotų eitynių dalyviai bus baudžiami bent jau keliolikos dienų areštu.
Tai – absurdo imperijos grimasos. Saugumą čia užtikrina tie, kurie suvaldo taikius opozicionierius, o stabilumą šalies viduje – keliantys karus kaimyninėse valstybėse. Rusijos protu nesuprasi, kaip ir mintimis nesustabdysi į tave lekiančios kulkos.
Tikėjusiems, kad ši valstybė gali keistis, kad jos sąmoningumą kels nuolatinis dialogas ir dalinimasis gerąja patirtimi, laisvos rinkos malonumai – suduotas galutinis smūgis. Ne, Rusijos viltis nėra nužudyta. Vilties galimybę visada galima atsiimti, bet tam reikalingas pilietinis sukilimas.
Kol kas didelė dalis Rusijos vis dar nesiryžta tikėti viltimi taip, kaip tai darė B.Nemcovas. Tiesa, ir jam ne kartą teko pripažinti, kad Rusijos opoziciją dažniau veda ne konkretūs planai ar strategijos, bet idealistų naivumas.
Kol kas didelė dalis Rusijos vis dar nesiryžta tikėti viltimi taip, kaip tai darė B.Nemcovas.
„Mes manėme, kad sunaikinsime komunizmą ir jau būsime laimingi“, – prieš kelis metus ironiškai tuometines nuotaikos prisiminė B.Nemcovas. „Bet, deja, tikrovė atrodo daug sudetingesnė ir labiau komplikuota nei galėjome tikėtis“, – liūdnai konstatavo jis.
Tenka pripažinti, kad kol Rusijai labiau reikalingi ne gyvi, o mirę didvyriai, tol realybė absurdo imperijoje taps tik dar labiau sudetingesnė.
