Prieš Seimo rinkimus, rašydamas apie valstiečių žaliųjų politinį projektą, įvardinau jį kaip partiją be savybių. Turbūt turėjau patikslinti – partija be vertybių. Aplink Ramūno Karbauskio valstiečius, saujelę žaliųjų ir S.Skvernelio komandą lipdytas politinis projektas neturėjo ideologinio turinio.
Valstiečių žaliųjų sėkmės priežastis buvo nuoseklus kelių konkrečių socialinių problemų eskalavimas ir naujos politikos, naujos politinės kultūros pažadas. S.Skvernelis buvo šio pažado įsikūnijimas. Buvęs populiarus ministras, stodavęs į konfrontaciją su nepopuliaria Seimo pirmininke ar kitais politiniais veikėjais, neturėjo aiškių politinių pažiūrų, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu populiariausių šalies politikų.
Be aiškios ideologijos į valdžią atėjęs, premjero postą užėmęs S.Skvernelis politinių kontūrų trūkumą kompensuoja atskiromis politinėmis avantiūromis. Kitaip kaip politine avantiūra negalima pavadinti bendradarbiavimo su Ramūnu Karbauskiu ar vėlesnio flirto su opozicijoje esančiu konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu.
Be aiškios ideologijos į valdžią atėjęs, premjero postą užėmęs S.Skvernelis politinių kontūrų trūkumą kompensuoja atskiromis politinėmis avantiūromis.
Iki šiol užsienio politikos srityje S.Skvernelis pademonstravo tik vieną ryžtingesnį žingsnį. Ir šis žingsnis apgaubtas paslapties bei primena pragmatišką paskirų interesų siekį. Kalbu apie kelionę į Lenkiją ir slaptą susitikimą su šešėliniu šios šalies lyderiu Jaroslawu Kaczynskiu.
Ši kelionė mažai ką pasakė apie Lietuvos premjerą ar jo užsienio politikos įsivaizdavimą. Greičiau jau atvirkščiai – sukėlė tik dar daugiau klausimų. Kaip Lietuvos užsienio politiką supranta premjeras? Ar jis laiko Lenkiją strategine partnere? Kokias tolesnio bendradarbiavimo perspektyvas jis mato be lenkiško prekybos centro kvietimo į Lietuvą?
Nežinojimo uždangą šiek tiek praskleidė sekmadienį pasirodęs interviu, kuriame S.Skvernelis dar kartą atsiskleidė kaip politikas, kuriam sunkiai suprantama vertybinės pozicijos svarba užsienio politikoje.
„Esame unikali ES valstybė neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – pareiškė premjeras.
Ar iš tiesų Lietuva ir Rusija neturi absoliučiai jokių santykių? Abi valstybės visai sklandžiai veikia diplomatiniame lygmenyje, jei nepradėsime kelti geopolitinių klausimų. Išdavinėjamos vizos, atvežamos trąšos, išvežamos prekės.
Tiesą sakant, Statistikos departamento duomenimis, 2017 metų sausio–spalio mėnesiais Lietuvos eksporto į Rusiją apimtys siekė 3,14 mlrd. eurų ir buvo 27,7 proc. didesnės nei prieš metus.
Tai kokių kontaktų norėtų S.Skvernelis? Kodėl jis nemato absoliučiai nieko Lietuvos-Rusijos santykiuose? Pasvarstykime.
Tai reikštų ne tik vertybių atsisakymą, bet ir tam tikrą už savo suverenumą kovojančios Ukrainos išdavystę. Dar blogiau, tai reikštų, kad ekonominiai ryšiai premjerui rodosi svarbesni už tarptautinę teisę.
Pirmoji galimybė – premjeras norėtų, kad Lietuva keistų principinę savo poziciją dėl sankcijų Krymą okupavusiai, karą Rytų Ukrainoje pradėjusiai, keleivinį Malaizijos lėktuvą numušusiai ir 295 civilius pražudžiusiai Rusijai. Tai reikštų ne tik vertybių atsisakymą, bet ir tam tikrą už savo suverenumą kovojančios Ukrainos išdavystę. Dar blogiau, tai reikštų, kad ekonominiai ryšiai premjerui rodosi svarbesni už tarptautinę teisę.
Antroji galimybė – premjeras jau abiem kojomis žengia į prezidento rinkimus ir bando žvejoti tų rinkėjų, kurie norėtų Rusijos draugystės, balsus. Tai lyg ir būtų nenauja praktika, tačiau tokia, kuri demonstruoja politinį ciniškumą ir patvirtina, jog S.Skvernelis neturi jokios vertybinės pozicijos.
Trečioji galimybė – premjeras tiesiog nusikalbėjo. Nežinia, ar tai būtų geriausias, ar blogiausias variantas šiuo atveju. Užsienio politikoje slidinėjantis ir nesąmones kalbantis premjeras, pretenduojantis į pagrindinio užsienio politikos formuotojo poziciją, nežadėtų nieko gero sudėtingų geopolitinių pokyčių akivaizdoje.
Ketvirtoji galimybė – premjeras bandė atkartoti prezidentės poziciją, kad su Rusija santykiai galėtų gerėti, jei ji pripažintų tarptautinės teisės pažeidimus, okupacijos faktą ir nustoti kištis į politinius procesus tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje, tačiau nesugebėjo jos gerai artikuliuoti. Tai nebūtų toks tragiškas atvejis, kaip trečioji galimybė, tačiau turėtų tapti paskutine pamoka S.Skverneliui. Jo žodžiai girdimi ne tik Lietuvoje, tačiau ir ES, o galiausiai pačioje Rusijoje, kurios propaganda jau pasičiupo prastai sudėliotus žodžius.
Kad ir kurią galimybę pasirinksite kaip tinkamą atsakymą, tai nepanaikina fakto, jog premjeras vis dar neturi jokio politinio turinio ir veikia tik kaip kovotojas su korupcija bei vadinamosios profesionalų vyriausybės galva.
S.Skvernelio neįmanoma priskirti ne tik tradicinėms politinėms pažiūroms, negalima įžvelgti jo strategijos.
S.Skvernelio neįmanoma priskirti ne tik tradicinėms politinėms pažiūroms, negalima įžvelgti jo strategijos. Blogiausia yra tai, kad jis mėgsta politines avantiūras ir jau įrodė, jog gali šypsodamasis žengti į rinkimus su Ramūnu Karbauskiu, nusimesti šį apsiaustą, susiderėti su aršiai kritikuotais politiniais oponentais, o tada vėl lyg niekur nieko grįžti prie pradinės pozicijos.
Viena vertus, tai rodo lankstumą ir gebėjimą derėtis su bet kuria puse, tačiau ar derėdamiesi mes galime atsisakyti savo vertybių ir jų formuojamos pozicijos? Ar galime sau leisti užsienio politiką be vertybių? Ar prezidentu tapęs S.Skvernelis paspaustų ranką Vladimirui Putinui, nes taip padarė koks Čekijos lyderis Milošas Zemanas?
Premjero pasisakymas rodo pavojingą tendenciją, kad galime leisti sau žengti šiuo keliu ir prarasti tikriausiai paskutinį savo užsienio politikos išskirtinumą – ryžtą aukoti dalį ryšių, dalį gerovės vardan principingos laikysenos tiesos ir teisės akivaizdoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: S.Skvernelis sako, kad Lietuva turi užmegzti kontaktus su Rusija
