Nenuostabu, kad šis sudėtingas ir daug atsakomybės reikalaujantis sprendimas privertė siautėti Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną. Šis politikos pajacas, provokuojančiais ir neapgalvotais pareiškimais bei draugyste su Vladimiru Putinu darantis gėda savo valstybei visame civilizuotame pasaulyje, nieko kito ir negalėtų daryti.
Labiau liūdina tai, kad panašų pasidygėjimą ir apgailėtiną išsisukinėjimą iš karto pradėjo demonstruoti ir kitos, labiau gauti nei duoti įpratusios valstybės. Lietuvos premjeras, lyg ir kairiųjų, lyg ir socialdemokratų atstovas Algirdas Butkevičius iš karto atmetė 710 pabėgėlių priėmimo galimybę.
„Mes esame kalbėję ir taręsi Vyriausybėje ir ruošiame Vyriausybės nutarimo projektą. Ir tame projekte yra numatyta nuo 30 iki 40 pabėgėlių“, – sakė premjeras, kurio žodžius entuziastingai patvirtino ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.
Sunku ginčytis dėl pasiruošimo, tačiau turiu įtarimą, jog labai norėdami gebėtume priimti ir daugiau. Prireiktų tik tokio negirdėto ir nematyto dalyko – politinės valios. Galbūt ne 710, bet ir ne 30. Svarbiausia šiame klausime, visgi, yra ne skaičius. Tai pasiryžimas jungtis prie bendrų ES projektų, aukotis krizės sprendimo akivaizdoje ir, aišku, nugalėti savas baimes.
Didžiausia panika juk kilo ne dėl to, kad mes nesugebėsime priimti tokio skaičiaus žmonių. Nutylėta tiesa ta, kad visi baiminasi kitos rasės, kultūros ir mentaliteto. Baiminasi to, ko nepažįsta. Ne veltui buvo pradėta sapalioti, kad priimame nemažai rusų, baltarusių ir ukrainiečių – ko jūs dar iš mūsų norite.
Didžiausia panika juk kilo ne dėl to, kad mes nesugebėsime priimti tokio skaičiaus žmonių. Nutylėta tiesa ta, kad visi baiminasi kitos rasės, kultūros ir mentaliteto.
Štai ir Europos Parlamento narys bei skęstančio Darbo partijos laivo gelbėjimosi ratas Valentinas Mazuronis radijo eteryje pareiškė, kad tie žmonės bus kitokios religijos, kitokios kultūros, duodamas suprasti, kad mums tokie nereikalingi.
Užtenka priminti tik tai, kad tie minėti rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai taip pat nekalba mūsų kalba, taip pat atsineša savo kultūrą ir netgi religiją. Dažnu atveju, Sirijos krikščionių atstovas galėtų būti artimesnis mums nei įsivaizduojamas kaimynas.
Turbūt šis supratimas paskatino Lenkijos premjerę Ewa Kopacz galantiškai pareikšti, jog Lenkija pasirengusi priimti Sirijos krikščionis pabėgėlius. Atsakomybės neišvengiamumą pajutusi Lenkija bent jau nusprendė išsiderėti, savo įsivaizdavimu, patrauklesnį variantą. Ne piktąjį musulmoną, į kurį žvelgiant kyla įvairių minčių, o kažkuo savą ir lengviau pažįstamą kito pasaulio krašto krikščionį.
Šitą tylaus rasizmo natą, kurią baikščiai mekena mūsų politikai, tikra ksenofobijos uvertiūra pavertė buvusi Estijos užsienio reikalų ministrė Kristiina Ojuland. „Šiandien aš, kaip baltasis žmogus, suprantu, kad baltoji rasė atsidūrė pavojuje“, – socialiniuose tinkluose rašė ji ir pridūrė, kad šie emigrantai sukels tikrą katastrofą Estijoje.
Šitą tylaus rasizmo natą, kurią baikščiai mekena mūsų politikai, tikra ksenofobijos uvertiūra pavertė buvusi Estijos užsienio reikalų ministrė Kristiina Ojuland.
Neabejoju, kad toks pasisakymas būtų sulaukęs nemažos dalies lietuvių plojimų. Rasizmas – mūsų nutylėta ir neišgyventa problema, apie kurią mandagiai atsisako kalbėti ir politikai. O kadangi nepažįstame, tai, perfrazuojant Umberto Eco, atrandame jame priešą, kuriam galime suversti ir esamas, ir būsimas problemas.
Sovietinės idiokratijos ir provincialumo pamažu besikratančiai Lietuvai vis dar įprasta pagarbiai klausyti kaimo bakūžės emigrantų stebuklinių pasakų apie Londono babajus, čiurkas ar nigerius. Būtent taip jie vadina savo fabriko kolegas, kurie, jų pasąmonėje, yra žemesnės kultūros ar rasės atstovai.
„Jie – murziai, o štai mes – baltieji žmonės, kultūros ir civilizacijos švyturiai“, – mintyse sau kartoja Jungtinės Karalystės pigios darbo jėgos atstovas, atkeliavęs iš Lauko tualeto ir girto kiaulės skerdimo kaimo.
Jie – murziai, o štai mes – baltieji žmonės, kultūros ir civilizacijos švyturiai, – mintyse sau kartoja Jungtinės Karalystės pigios darbo jėgos atstovas, atkeliavęs iš Lauko tualeto ir girto kiaulės skerdimo kaimo.
Lietuvis išpūtęs krūtinę vaikščios ir lyg naujoji švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė girsis, kad didžiulis privalumas – kalbėti tariamai seniausia ir gražiausia kalba, užmiršdamas paminėti apie mūsų valdovų nesugebėjimą pakeverzoti net savo vardo ar mūsų literatūros primityvią prigimtį.
Užmiršdamas, kad už didelę dalį savo kultūros paveldo turime būti dėkingi tiems nekenčiamiems, nepažintiems kitiems – žydams, karaimams, totoriams. Tai, ką suprato pabėgėlius iš kitų regionų, kitų kultūrų priėmę mūsų dievinami Lietuvos didieji kunigaikščiai, jau nėra suprantama iš sovietinių cepelinų išsiritusiems mūsų tautininkams.
Gediminas kvietė pirklius, amatininkus ir kitus svetimšalius, kad šie pasidalintų savo patirtimi ir kultūrų privalumais. Vytautas Didysis priglobė ir mokėsi iš karaimų, totorių ir kitų tuo metu mums dar svetimesnių tautų.
Liūdna, bet tokia praktika, padėjusi Lietuvai klestėti ir tapti įvairovės valstybe, nebesuprantama mūsų algirdams mažiesiems ir kitiems politinio dvaro sprendimų priėmėjams. Politinę valią čia išreiškia nebent klouno Petro garsus rėkimas.
Politinę valią čia išreiškia nebent klouno Petro garsus rėkimas.
Tokioje situacijoje nepadės ir jokie nacionaliniai susitarimai bei diskusijos. Beliks laukti, kol atsiras tie, kurie supras, kaip svarbu žengti drąsų žingsnį ir nebijoti akimirkos reakcijos. Visuomenė gali ir nesubręsti, nesulaukdama lyderystės ir gero spyrio į užpakalį.
Kuo daugiau Lietuva priims pabėgėlių, kuo labiau stengsis integruoti juos į mūsų visuomenę, kuo įvairesnė ir labiau sąveikaujanti kultūra būsime, tuo bus geriau. Deja, bet kol kas tokį supratimą užgožia baimė ir politinės valios bei atsakomybės stoka.
