39 metų beveik visų gyvenimo būdo žurnalų herojus, ne toks žymus politikas ir verslininkas iš Šiaulių, panašu, nutrauks santuoką su dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių dainininke vadinta antrąja savo gyvenimo puse, kurios nuotraukos ir išminties perlai drebino internetus ir loginio mąstymo pamatus.
Tai gali tapti rimtu smūgiu antradienį partijų pasirašytam susitarimui, kuriuo pasižadėta per dešimtmetį pagausinti Lietuvos gyventojų skaičių puse milijono. Lietuvos socialdemokratų, Darbo, Žaliųjų partijų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovai įsipareigojo ne tik mažinti emigracijos srautus, bet ir didinti gimstamumą.
Jei kam dar kilo abejonių, galiu nuraminti – taip, tai sarkazmas ir absurdas. Toks pats absurdas, kaip ir partijų bandymai užsiimti socialine inžinerija, vaikytis gimstamumo rodiklių ar aiškinti, ką moteris privalo daryti su savo kūnu.
Socialdemokratų lyderis, premjeras Algirdas Butkevičius rado laiko tokiems absurdiškiems svarstymams, tačiau jis vos ne vos sugebėjo išsikrapštyti pasveikinti Lietuvoje apsilankiusį Lenkijos prezidentą Bronislawą Komorowskį.
Dar pirmadienį toks susitikimas nebuvo numatytas, tačiau po visuomenėje kilusio pasipiktinimo, kad Lenkijos vadovas bus ignoruojamas Lietuvos politinių lyderių, premjeras paaukojo tokioms svarbioms diskusijoms skirtą laiką ir paskelbė, kad tiesiog negali praleisti tokios puikios progos.
Drąsiai apie gimstamumą, homoseksualų teises ar beteisiškumą, moterų kūno reikalus kalbantys Seimo nariai net tris kartus nėrė į krūmus, kai tik buvo galimybė išspręsti asmenvardžių rašymo originalo kalba klausimą. Visi puikiai supranta, kad tai būtų pirmas žingsnis atgaivinant dvišalius santykius, tačiau stebuklingu būdu ši problema velkasi jau du dešimtmečius, maitindama vienybę skaldančių partijų ir veikėjų reitingus.
Nuo tikrovės atitrūkę parlamentarai vis dar žaidžia tarpukario lygio žaidimus, kur Lenkija yra kažkokia slapta grėsmė ir bet koks lenkų interesų apgynimas matomas ne kaip draugiškumo, o kaip gėdingo nuolaidžiavimo ženklas.
Nuo tikrovės atitrūkę parlamentarai vis dar žaidžia tarpukario lygio žaidimus, kur Lenkija yra kažkokia slapta grėsmė ir bet koks lenkų interesų apgynimas matomas ne kaip draugiškumo, o kaip gėdingo nuolaidžiavimo ženklas.
Žinoma, mes visi skaitėme Adolfo Šapokos parašytą „Lietuvos istoriją“, kurioje piktieji lenkai visaip siekė pakenkti didingosios Lietuvos valdovų planams, atėmė iš mūsų karūną ir galiausiai Vilniaus kraštą. Bet tokios romantinės interpretacijos neturi nieko bendro su realybe, kurioje į Rusijos generalinę prokuratūrą atkeliauja reikalavimas patikrinti mūsų nepriklausomybės teisiškumą.
Žinoma, Lenkija yra mūsų partnerė įvairiose tarptautinėse organizacijose, tačiau didesnės nei privalomos draugystės toną kol kas diktuoja tik abiejų valstybių intelektualai, bandantys pažadinti politikų sąmoningumą. Czeslawo Miloszo dvasia gyva tik poetiškose kalbose, bet ne politiniuose sprendimuose.
Jei Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė sugebėjo suktis valso ritmu su Jungtinių Valstijų atstovų rūmų pirmininku Johnu Boehneriu, tai kodėl nebuvo galima sutrypti polką ar kokį krakoviaką ir su kadencija baigiančiu B.Komorowskiu? O visgi laiko nebuvo atrasta ir žengtas dar vienas žingsnis atgal.
Absurdiškai skamba kalbos apie tai, kad Lietuvos sumautus dvišalius santykius su Lenkija išgelbės Rusijos grėsmė ar naujasis prezidentas Andrzejus Duda. Lietuva nedemonstruoja jokios politinės valios, spręsdama klausimą, kurio sprendimo pažadas buvo duotas dar buvusio prezidento Algirdo Brazausko.
Kas žymiai svarbiau už gerus santykius su kaimyne Lenkija, istoriškai ir kultūrine prasme artimiausia mums valstybe? Pagyvenusių valdžios vyrų tauzijimu amžinai skatinamas gimstamumas ir nuo iliuzinių grėsmių apginta lietuvių kalba.
Kas žymiai svarbiau už gerus santykius su kaimyne Lenkija, istoriškai ir kultūrine prasme artimiausia mums valstybe? Pagyvenusių valdžios vyrų tauzijimu amžinai skatinamas gimstamumas ir nuo iliuzinių grėsmių apginta lietuvių kalba.
Kartais atrodo, kad valdančioji koalicija iš tiesų nesupranta geopolitinės situacijos rimtumo ir gyvena viešosios nuomonės dugne, kur garsiausiai girdimi radikalų, fanatikų ir tautinio fetišizmo gerbėjų balsai.
Nenustebčiau, jei tai pasirodytų tiesa. Paaiškėtų, kad Lietuvos politiniu elitu vadinami valdančiosios koalicijos atstovai savo pažiūras susigraibo iš šėtonui sielą pardavusių lietuviškos komercinės televizijos prodiuserių kuriamo šlamšto ar interneto komentatorių vapaliojimo lavinos.
Jei jau iš tiesų gyvename pramogų pasaulio herojų, intrigų ir intelektą niekinančių viešosios erdvės klounų išminties pasaulyje, tai kodėl nepasirašyti susitarimo ir dėl Šedžių santuokos išgelbėjimo? „Norint padaryti, reikia daryti“, – kažkada sakė Rolandas Paksas. Santuokos gal jau ir neišgelbėsime, bet įsivaizduojamai kvailo rinkėjo dėmesys bus akimirkai užkariautas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šešios partijos įsipareigojo per dešimtmetį daugiau kaip 0,5 mln. padidinti gyventojų skaičių
