Lietuvą ištikęs valstybingumo šimtmečio minėjimas atgaivino ir įpaminklinimo vajų. Istorikas Norbertas Černiauskas viename interviu yra šaltakraujiškai įvardinęs, kad šis vajus maskuoja visuotinį idėjų trūkumą.
Ši diagnozė skamba vis grėsmingiau ir teisingiau, skaičiuojant dienas iki vasario 16-osios po šimto metų. Turėdami unikalią galimybę išjudinti į valstybės ateitį orientuotus projektus, mes vis dažniau krypstame į diskusiją apie paminklus ir kitus simbolinius objektus.
Lukiškių aikštės paminklo konkursas neišpildė kažkurios grupės lūkesčių. Jei ne Vytis, tai nors ir tvanas. Jei pastatysime papildomą paminklą, tai pridėsime kažkam vertės, jei nuimsime, tai lyg apiplėšime ar paniekinsime konkrečius darbus. Be paminklo lyg ir nebus patvirtinimo, nebus istorinės atminties ir teisingo naratyvo.
Aršiausia diskusija nusikelia į praeitį ir jos simbolinį vaizdavimą. O kokie mūsų strateginiai planai ateičiai? Koks bus kitas Lietuvos šimtmetis ir jo tikslas? Koks Lietuvos vaidmuo regione ir valandomis kintančioje geopolitinėje tikrovėje? Kokių politinių lyderių ir kokios jų atsakomybės norėsime?
Aršiausia diskusija nusikelia į praeitį ir jos simbolinį vaizdavimą. O kokie mūsų strateginiai planai ateičiai?
Perdėtai emocingos diskusijos dėl paminklų ir skulptūrų užgožia išties svarbius klausimus, kurie palies konkrečių žmonių likimus. Įtariu, kad daugelis mielai nebematytų komunistinio totalitarizmo šešėlyje peraugusio Petro Cvirkos skulptūros, tačiau kiek sprendimų emigruoti ar nusivilti savo valstybe gali lemti ta apgailėtina stovyla?
Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kazys Škirpa ir kiti prieštaringi istorijos veikėjai, savo sąžinės sąskaita kolaboravę su milijonus žudžiusiais režimais, vis dar gaivina aistras ir vilioja diskusijai, kurioje tikriausiai neįmanoma atrasti vieningo vertinimo. Nuimti jų atminimo ženklus – gražus simbolinis gestas.
Tuo pat metu tyliai įgyvendiname realaus laisvės atėmimo bausmes už lengvųjų narkotikų pabandymą ar bandome uždrausti ir taip neįgyvendinamą lyties keitimo galimybę. Jei netinka šie prieštaringi klausimai, tai galime prisiminti požiūrį į elitinę mediko profesiją ar paklydimą beformėje švietimo reformoje.
Visuose šiuose klausimuose iškyla pavieniai interesai, kažkurios pusės nenoras kalbėtis ar tiesiog ryžto susitarti trūkumas.
Susidaro įspūdis, kad šimtmetį mes norime pasitikti su principų triumfu, mažomis pergalėmis prieš vieni kitus viešojoje erdvėje. Jei nebus taip, kaip norime mes – tai tada geriau niekaip. Į šį nulio sumos žaidimą įsivelia visi, kurie jaučia, jog tai proga įkalti savo vardą ant teisingo paminklo.
Jei nebus taip, kaip norime mes – tai tada geriau niekaip. Į šį nulio sumos žaidimą įsivelia visi, kurie jaučia, jog tai proga įkalti savo vardą ant teisingo paminklo.
Jei tokia visuomenės dalis su panašiu entuziazmu stotų į vieno iš šių klausimų sprendimą ir pareikalautų politinės valios, galbūt sugebėtume įveikti simbolistinių ginčų pinkles.
Turbūt geriausias tokio daugybės interesų ir sutrikimo pavyzdys – Gedimino pilies gelbėjimo darbai, parodantys, kaip sudėtingai Lietuvoje išjudinami tarpinstitucinio bendradarbiavimo, iniciatyvos, atsakomybės ir geros valios reikalaujantys projektai.
Daugybė komentarų ir retorinių klausimų, kuopelės ekspedicijų ir susirūpinusių žvilgsnių iš po baltų šalmų. Įsiveliame į kaltinimų ir spekuliacijų žaidimą. Viskas atsiduria praeities perspektyvoje. Ir tiek nedaug racionalaus administravimo ar tiesiog gebėjimo patvirtinti informaciją, blaiviai papasakoti, kas vyksta, ir nuraminti.
Šimtmetis yra puiki proga sukurti atspirties tašką ir pabandyti priimti kompromisiniu sprendimus. Bet vietoj politinės valios pareikalavimo ir aktyvaus pilietinio dalyvavimo, savo tapatybe vis dar abejojanti Lietuva kaip ta močiutė ar senukas pasirenka paminklą, užtvirtinantį jos tapatybę kažko jau nuėjusio užmarštin fone.
Ir tai nėra mirties deklaracija ar realių grėsmių įvardijimas. Kaip ir iškalta ant paminklo pavardė nėra susirūpinimas savo sveikata. Tai tik desperatiškas noras išlaikyti ryšį su praeitimi ir vienu mostu nustumti į šoną sudėtingą ateities klausimą. Štai taip mums grasina įpaminklinimas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Istorikas N.Černiauskas: „Bijau, kad šimtmečio minėjimas netaptų vienos dienos ar dvidešimties pavardžių švente“
