Grįžusi į nepriklausomą Lietuvą „Santara-Šviesa“ susidūrė su griežta kai kurių veikėjų pozicija. Išeivijos intelektualai vadinti išdavikais, ieškota slaptų jų interesų ir ketinimų, laisva ir atvira pasaulėžiūra buvo nuolat painiojama su liberaliomis politinėmis idėjomis.
Filosofas Algis Mickūnas prisiminė, kad tik atvykus į Lietuvą ir surengus pirmuosius susitikimus žurnalistai klausinėdavo: tai koks čia jūsų tikslas? „Sakydavau, kad atvykom tiesiog gerai praleisti laiko. Jie netikėdavo... Tada, kai prezidentu išrinko Valdą Adamkų, jie man sakė: aaa, na dabar tai viskas aišku“, – ironiškai apie dalies visuomenės įtarumą kalbėjo A.Mickūnas.
Neapykanta ar įtarumas judėjimui pastebimas iki šiol. Juo ypač piktinasi tie, kurie „Santarą-Šviesą“ supranta kaip bendras politines pažiūras demonstruojančių draugų būrį.
Tikrovė sako ką kitą. Nepaisant įtarumo ir išankstinio nusiteikimo „Santara-Šviesa“ tapo vienu sėkmingiausiu kultūrinių intelektualinių projektų. Amerikoje ji suvienijo lietuvių kilmės intelektualus liberalus ir tautininkus, tikinčiuosius ir ateistus, o Lietuvoje sėkmingiausiai sugebėjo suburti net ir tuos, kuriuos dėl skirtingos pasaulėžiūros ar interesų sričių vargiai susodindavo prie vieno stalo.
Savo sveikinimo kalboje prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad „Santara-Šviesa“ niekaip netelpa į vienos ideologijos rėmus. Ir būtent tai yra didžiausia šios federacijos vertė.
Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo, Alfonso Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos, Algimanto Mackaus judėjimas palaipsniui tapo Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Birutės Garbaravičienės, Gintauto Mažeikio, Reino Raudo, Dariaus Kuolio vienijamu sambūriu, prie kurio vis prisijungia vyresniosios kartos atstovai ar nauji intelektualai.
Didžiausia klaida yra vertinti „Santarą-Šviesą“ pagal liberalią federacijos poziciją. Ši liberalumo dvasia geriausiu atveju suburia tuos, kurie save įvardina kaip kultūrinius liberalus. Net ir būdamas skeptiškas filosofo Kasparo Pociaus politinėms pažiūroms ar kai kurioms Dariaus Kuolio iniciatyvoms, aš džiaugiuosi galėdamas sutikti juos diskusijos lauke ir pasisveikinti.
Atspirties taškas yra pagarba intelektualinei kito asmens pozicijai, argumentuotai kalbai, jo individualumui. O tada jau visus sujungia tai, ką V.Adamkus savo kalboje apibūdino kaip „puikiai visiems suvokiamas bendruomeniškumo poreikis“.
Atspirties taškas yra pagarba intelektualinei kito asmens pozicijai, argumentuotai kalbai, jo individualumui. O tada jau visus sujungia tai, ką V.Adamkus savo kalboje apibūdino kaip „puikiai visiems suvokiamas bendruomeniškumo poreikis“.
Vis labiau segmentuota, interpretacijų ir kasdienių įtampų persmelkta viešoji erdvė liudija tokio bendruomeniškumo poreikį. Socialiniai tinklai kartais išties atlieka atviro diskusijos lauko vaidmenį, tačiau juose neegzistuoja pagarbi laikysena, o juo labiau žmogiškasis individualumo matmuo.
Viešoji diskusija per pastarąjį penkmetį gerokai sumenko. Joje atsirado nemažai prekiniais ženklais save verčiančių, tačiau išsilavinimo ir pagarbos stokojančių asmenybių. Skambi retorika ir spalvingais epitetais papuošti pavogravimai pakeičia socialinę kritiką ir filosofines įžvalgas, augina skaitytoją, kuriam vis labiau įprasta neapykantos kalba.
Taip, tai veikia viešąją erdvę. Taip, komentatorių ir reakcijų kiekis kuriam laikui atperka proto trūkumą, tačiau galiausiai tinkamas įvertinimas ateina. Blogiausia, kad tai palieka ir nemenką intelekto spragą nuomonių, komentarų srityje.
„Santara-Šviesa“ užpildo šią spragą ir, svarbiausia, neatsisako intelektualizmo dvasios. Šiemet Lietuvoje vyks nemažai viešų diskusijų ir bandymų jungti aktyvius visuomenės veikėjus, tačiau vargu ar savo intelektualiniu potencialu ir analitiškumu jos prilygs šiam judėjimui.
Kalbėdamas apie judėjimo ateitį V.Adamkus pabrėžė, kad tiki, jog jis padės sukurti Lietuvoje „daugiau santaros ir daugiau šviesos“. Santaros trūkumas šiuo metu akivaizdus. Ar kalbėsime apie savo sprendimų nesugebančią paaiškinti ir pristatyti valdžią, ar apie savo mažus ir nykius karus kovojančius rektorius, dekanus ir profesorius, įtraukiančius į juos ir jaunąją kartą bei perduodančius neapykantos bei nusivylimo deglą.
Santaros trūkumas skaido viešąją erdvę ir verčia ją ne pagarbios diskusijos, o asmenybių kovos lauku. Šviesos trūkumas šią asmenybių kovą paverčia dalinimusi skambiais epitetais ir virtualiais blokais.
Santaros trūkumas skaido viešąją erdvę ir verčia ją ne pagarbios diskusijos, o asmenybių kovos lauku. Šviesos trūkumas šią asmenybių kovą paverčia dalinimusi skambiais epitetais ir virtualiais blokais.
Tai nėra nauja situacija. Filosofui Mykolui Drungai pasakojant apie buvusių įtakingų išeivijos veikėjų ginčus dėl to, kurie buvo įtakingesni Lietuvoje, kuri jų pačių akivaizdoje ir buvo prarasta, prieš akis stovėjo ir šiandienos vaizdinys.
Kova dėl įtakos valstybėje, kuri negali būti užtikrinta dėl saugumo, kova dėl svarbos visuomenėje, kurioje vis mažiau autoritetų ir kova dėl asmenybės ryškumo pasaulyje, kuriame vis mažiau sąmoningo individualumo.
„Santaros-Šviesos“ principai ir jų perkėlimas į kasdienius darbus šį užburtą ratą padėtų sumažinti ir šiek tiek palengvinti bendrą būtį pasaulyje, kuriame pilna geopolitinių ir asmeninių grėsmių ir neužtikrintumo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Valdas Adamkus apie „Santaros-Šviesos“ judėjimą: „Matau mus kaip didelę jėgą“