Debatai nesuteikia laiko išdėstyti visą politinę programą. Tikrasis jų tikslas – akis į akį susidurti su kandidatu ir pamatyti jo mąstymo logiką, įvertinti sugebėjimus. Jei kandidatas leidžia visų mūsų brangų laiką šioje planetoje, taukšdamas apie dešrų ilgį ar krokodilą, tai, kaip sako klasikai, išvadas pasidarykite patys.
Keliaudamas per rūpintojėliais, degalinėmis ir gamtos grožiu apdovanotą tėvynę Lietuvą ir vesdamas debatus įvairiuose rajonuose patyriau, kad didžiausia politikų bėda – idėjų trūkumas.
Idėjų trūkumą dažniausiai lemia nesusipažinimas su problemomis ir paprasčiausia nekompetencija. Konkrečius atsakymus pateikia tik vienas iš dešimties. O kai jau galvoje įsižiebia kokia geniali mintis, tai dar sunkiau ją aiškiai artikuliuoti. 90 procentų ir daugiau net neturi plano ir nežino, ką veiktų išrinkti.
Kai kurie bando atrodyti rimtai ir atsineša šūsnį dokumentų, kuriuos sklaido, demonstruodami, kad moka sklaidyti dokumentus. Kiti mosuoja partijos lankstinuku ir aiškina, kad štai – čia viskas surašyta, kaip yra ir kaip turi būti.
Dažniausias atvejis: neišrinktieji atakuoja išrinktąjį, kad šis nieko nenuveikė, o išrinktasis apeliuoja į tai, kad anie dar kvailesni už jį ir net rajone nieko nuveikti nesugeba. Tokiuose pasitaškymuose dažnai teisios būna abi pusės, tačiau nė viena iš jų nesugeba paaiškinti, kaip jie keis situaciją ir pralauš užburtą ratą.
Prisipažinsiu, mane vis dar stebina, kad kadenciją ir daugiau Seime praleidę politikai nesugeba įvardinti bent trijų darbų, konkrečių įstatymų projektų, kuriuos inicijavo. Pirmą kartą kandidatuojantys dažniausiai net nežino Seimo nario įgaliojimų ir žada taip, lyg taptų Šiaurės Korėjos lyderiais.
Pirmą kartą kandidatuojantys dažniausiai net nežino Seimo nario įgaliojimų ir žada taip, lyg taptų Šiaurės Korėjos lyderiais.
Per penkis klausimų ratus debatų dalyviai pridalina tiek pinigų jaunoms šeimoms, studentams, pensininkams, regionams, kad neužtektų ir dviejų Lietuvos biudžetų. Iš Seimo salės pritraukia tiek investicijų, kad visi įsiaudrinę ir Lietuvai pinigus atiduoti norintys verslininkai netilptų į salę.
Kitoje pusėje – apatiški ir klausytis nenorintys rinkėjai. Intelektualiausia debatų publika būna moksleiviai ir studentai, kurie nori kažką keisti, bet dar neturi pakankamai patirties ir galios. Tuo metu cinizmo suriesta vyresnioji karta dažniausiai tik sėdi ir žiūri į kandidatus taip, kad atrodo, jei aš pasitraukčiau, jie nusitemptų juos nuo scenos ir sudraskytų.
Labai lengva rasti įvairių pateisinimų, kodėl rinkėjai nusivylę atstovavimu ar politikų intelektiniai sugebėjimai juokina moksleivius. Žymiai sunkiau pateisinti tiek politikų, tiek rinkėjų darbo etiką. Vieni nesiruošia debatams, kiti nesugeba suformuluoti savo reikalavimų.
Ko verti debatai, kurių profesionaliausias dalyvis yra žurnalistas?
Tai yra rimta pilietinės visuomenės problema, kuri ypač ryškiai šviečia regionuose ir kažkodėl priimama kaip natūrali būklė. Man neatrodo akivaizdu, kad Seimo narys iš Skuodo ar Zarasų galėtų paistyti nesąmones, kol jo kolegos Vilniuje kuria programą ir formuluoja idėjas, kurios turėtų mažinti socialinę atskirtį. Idėjos negimsta regionuose ir iš jų nepakyla iki nacionalinio lygmens.
Išrinkti Seimo nariai vengia atsakomybės savo apygardose, o rinkėjai nespaudžia jų įgyvendinti pažadų. Kodėl? Todėl, kad daugelis jų net nežino, ką žadėjo išrinktasis kandidatas (dalis gal net nežino, kas tas kandidatas). Jei patys apatiškai žiūrite į atstovavimą parlamente, tai nesitikėkite iniciatyvos iš to, kuris žino savo klaidas ir tingumą.
Jei patys apatiškai žiūrite į atstovavimą parlamente, tai nesitikėkite iniciatyvos iš to, kuris žino savo klaidas ir tingumą.
Net jei buvote tokie geraširdžiai, kad rinkote žmogų, kuris žadėjo ilgiausią dešrą, krokodilo visiems ar kosTminę minimalią algą, turite teisę reikalauti jo atsakomybės. Kur mano dešra ir mano krokodilas? Nėra? Tai kodėl turėčiau už tave balsuoti!
Mane stebina ciniškas pasakojimas apie kvailus rinkėjus ir meluojančius, atsakomybės vengiančius politikus, lyg tai būtų konstanta, o ne iššūkis visuomenei. Visa tai galima pakeisti. Tereikia pareikalauti daugiau iš to, kuris nori tau atstovauti, ir, svarbiausia, iš savęs. Ir tam nereikia laukti pirmojo Seimo posėdžio.
Jei ši rinkimų kampanija paskatins politikus kalbėti aiškiau ir dėstyti faktus, atsiras dar bent keli tūkstančiai rinkėjų, kurie klauso, kritiškai vertina ir reikalauja atsakymų, o debatų vedėjas nesikalba tik su savimi, viskas mūsų valstybėje bus tik geriau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Vaikai, nugriaukit Švietimo ir mokslo ministeriją
