Niekam nėra paslaptis, jog panelė M.Šalčiūtė į konferenciją pakviesta dėl papildomo dėmesio ir humoristinės programos, kurią ji sėkmingai atliks visu savo naivumu. Tiesa ir tai, kad ši mergina išties sulaukia dėmesio, kurio kaina nerūpi nei jai, nei ja besidomintiems žmonėms.
Nuo pjedestalo ją taip pat lengvai numes tie, kurie iškėlė ir rėmė merginą sėkmingose dėmesio gaudymo varžybose. Panašiai jau nutiko su kitais lengvos pajuokos objektais, kurie nukeliaudavo į užmarštį, kai tik jų personažas išsikvėpdavo ir nebesuteikdavo pasitenkinimo savo proto pergale prieš beginklius pašaipiems kritikams.
Kodėl verta kalbėti apie šį fenomeną? Nes jis puikiai atskleidžia dviveidiškumą tos dalies visuomenės, kuri dangstosi intelektualumo troškimu. Jūs, kurie slapčia visgi atsiverčiate ir peržvelgiate, ką ten atskleidė savo krūtine, o ne talentu žinoma fonogramos atlikėja.
Jūs, kurie pasiruošę paaukoti daugybę savo laiko šaipydamiesi iš viešosios erdvės kvailių, bet ne įsitraukdami į konstruktyvią diskusiją. Galiausiai jūs, kurie atsisakote suprasti, kad informacijos pateikimas neišvengiamai susilieja su verslu ir atsako į jūsų paklausos gestus.
M.Šalčiūtė savo populiarumu neabejotinai būtų nurungusi bet kurį Antikos filosofą, kaip ir dabar nurungia tuos, kurie aukoja savo laiką ir protą, iš paskutiniųjų bandydami formuoti racionalų pasaulio vaizdinį, komentuodami ir analizuodami kasdienius ir unikalius procesus.
Tokia jau tikrovė pasaulio, kuriame tekstas vis dažniau nusileidžia vaizdui, kuriame nesugebėjimas sekti paskui medijų kaitą atima šlovę net didžiausiems intelektualams. Kas tu esi be socialinių tinklų paskyros ar siauroje „Twitter“ formoje išsakytos nuomonės? Be „Instagram“ nuotraukos ar solidaus pristatymo interneto paieškos sistemoje?
Tokia jau tikrovė pasaulio, kuriame tekstas vis dažniau nusileidžia vaizdui, kuriame nesugebėjimas sekti paskui medijų kaitą atima šlovę net didžiausiems intelektualams.
Nespėtų perskaityti ir kitiems gyvenimams atidėtų knygų krūvas keičia nuorodos į straipsnius, kuriuos norėtum perskaityti, išversti, pasidalinti su pasauliu, tačiau tam neužtenka laiko. Galiausiai, kiekvienas sąžiningai gali paklausti, ar šiose ekspertų, analitikų, kritikų kautynėse mano kukli nuomonė išties reikalinga?
Karo išvarginti romėnai mėgavosi duona ir žaidimais, mes mėgaujamės socialinių tinklų spindesiu ir skurdu. Kasdien kintančiais statusais, intrigomis ir nauja pokštų, pašaipų ir kritikos banga. Neturėtumėte pavydėti tos šlovės. Neturėtume pradėti manyti, jog tai truks amžinai, o sekėjų minia palydės mus net ir į kapus.
Akimirkos pasaulyje, kuriame, pasak Rimvydo Valatkos, mes, kaip tas prakeiktasis Andreasas Lubitzas pikiruojame į kalnų viršūnes, nelieka daug pasirinkimų. Gali gaišti laiką, piktindamasis tuščiagarbiška pramogų pasaulio sėkme arba gali prisijungti prie tų, kurie gerbia argumentus, vertybes bei stengiasi išlikti ne tik intelektualūs, bet ir sąžiningi.
Kaip Diogenas iš Sinopės, pasiėmęs žibintą ir klaidžiodamas gatvėmis, ieškodamas žmogaus, eini į viešąją erdvę ir gini tai, kas išreikšta ne tik žmogaus teisių ir bet paties žmogiškumo pavidalu. Tokia kova dar suteikia prasmės reikšti savo nuomonę ir ginti tai, kas svarbu, neieškant nei pigaus, nei brangaus populiarumo.
Kaip Diogenas iš Sinopės, pasiėmęs žibintą ir klaidžiodamas gatvėmis, ieškodamas žmogaus, eini į viešąją erdvę ir gini tai, kas išreikšta ne tik žmogaus teisių ir bet paties žmogiškumo pavidalu.
Galima užmerkti akis ir bėgant paskui laike nebetelpančią informacijos tėkmę pasakyti, jog neverta verkšlenti dėl autoriteto, asmenybės, tapatybės krizių, tačiau jų trūkumas išlieka. Jo neužpildo paslaugiai savo nuomonę dalijantys nuomonių formuotojai.
Juokas po naivių M.Šalčiūtės pasisakymų nutils greitai. Nuomonės formuotojų šlovę nusineš viena po kitos jų daromos klaidos ir lengvai švaistomas žmonių palankumas.
Išliks tik vertybės ir argumentai, kuriuos atkartos jau nauji diogenai, besišaukiantys žmogaus ir neleidžiantys žibintui užgesti.
Kaip ir už užblokuotų durų likusio „Germanwings“ piloto beldimas, ši kova už vertybes, pagarbą ir argumentuotą kalbą gerbiančią visuomenę gali likti neišgirsta, bet kuo mes tapsime, jei nustosime belsti?