Jau dešimtmetį trunkančiose filosofinėse diskusijose dėl šeimos apibrėžimo švaistomas laikas, kuris galėtų būti skirtas naujo Vaiko teisių apsaugos įstatymo priėmimui. Nuo 2006 metų nekeistas įstatymas palieka dalį vaikų be psichologinės pagalbos ir kitų valstybės užtikrinamų paslaugų.
Kodėl taip aršiai kaunamasi dėl siauresnio šeimos apibrėžimo? Pirmiausia, tai bandymas įstatymų leidybos keliu įrodyti, kad homoseksualios šeimos negali egzistuoti. Vien dėl to atkakliai bandoma sukišti šeimos sampratą į vyro ir moters santykių formą.
Šeimos gynėjai išties yra tie, kurie agresyviai bando išstumti už plačios sąvokos likusius Lietuvos piliečius.
Konstitucinis Teismas dar 2011 metais paskelbė, kad konstitucinė šeimos samprata negali kilti tik iš santuokos instituto. Logiškas sprendimas, kuriame atsižvelgiama į tai, kad šeimos forma gali keistis. Bet tik ne tiems, kurie baiminasi, jog po jų lova slepiasi piktieji gėjai.
Šis sprendimas įvėlė į dar didesnes logines pinkles vadinamuosius šeimų gynėjus. Bandydami gelbėtis nuo tos pačios lyties santuokų apokalipsės, jie pasirengę aukoti net ir pažeidžiamiausias socialines grupes.
Vienišų motinų ir tėvų, santuokos atsisakiusių porų, globojamų vaikų sąskaita yra ginamasi nuo pripažinimo, kad du vyrai ar dvi moterys gali būti šeima ne ką prasčiau nei heteroseksualios poros.
Pripažinus, kad šeimos koncepcija yra nulemta visuomenės susitarimo, o ne nuo kalno nulipusio Mozės nurodymų, iškils siaubinga rizika, kad vis mažiau kitokių asmenų besibaidanti visuomenė pripažins, kad šeimos vardo verti ir tos pačios lyties žmonės, taip pat norintys įtvirtinti savo santykius valstybės akivaizdoje.
„Šeima turi turėti vaikų!“, – šaus jums vieną gerą amžinasis kovotojas už siaurą šeimos sampratą Rimantas Jonas Dagys. Taip, taip pat kaip ir tos poros, kurios yra nevaisingos. Joms Seimas taip pat galėtų skirti dėmesio, tačiau dirbtinis apvaisinimas vis dar baugina tuos, kurie mano, kad mokslas paneigs dievo valią.
Kam naudingas šis amžinasis bandymas nutempti šeimą iki teisingos lytinio akto formacijos Rimanto Jono Dagio ir panašių Seimo veikėjų galvose? Tikrai ne visuomenei ir ne tiems, kuriems reikalinga valstybės apsauga.
Juo minta kelios dešimtys politikų, kuriems tokie absurdiški siūlymai padeda išlaikyti menkas lojalių rinkėjų gretas. Jiems nusispjaut ant likusiųjų visuomenės narių poreikio.
Baisiausia tai, kad šie žmonės manosi ginantys šeimą, tą tikrąją šeimą, kaip pasakytų jie, nors iš tiesų jie tik atima teises iš savo bendrapiliečių.
Baisiausia tai, kad šie žmonės manosi ginantys šeimą, tą tikrąją šeimą, kaip pasakytų jie, nors iš tiesų jie tik atima teises iš savo bendrapiliečių. Šeimai niekas nekenkia labiau nei loginės prasmės neturintys svarstymai Seimo posėdžių salėje.
Pati šeimos samprata vystosi ir kinta, įtraukdama naujas formas. Esminis klausimas: ką gins įstatymai? Viena pusė sako, kad tai turėtų būti kuo platesnė žmonių grupė, o kita, kad tai tik išrinktiesiems. Tiesa, bandymas tuos išrinktuosius ginti atbaido netgi pačius išrinktuosius.
Santuoką pasirenkančių vis mažiau, o ją ginantieji tik dar garsiau šaukdami gelbėja tai, kam jokia pagalba nereikalinga.
Pavyzdžiui, įteisinta civilinė partnerystė nesugriovė nei vienos heteroseksualios poros. Anaiptol, ji tik padidino sukurtų šeimų skaičių. Bet dabartinei Seimo sudėčiai tai per daug sudėtinga išvada.
Šeimos statusas Lietuvoje vis dar yra privilegija, kurią gauna ne tie, kurie nori vadintis šeima, o tie, kuriuos šeima pavadins apibrėžimą siaurinantys politikai ir šalia jų stovintys pasaulinio gėjų antplūdžio stabdytojai.
Ši situacija pasikeis, kaip keičiasi visi absurdiški nusistatymai. Bet už tai, kad vilksimės visuomenės progreso gale, galėsite padėkoti tiems rėksmingiems politikams, kurie bando apsaugoti savo privilegiją apibrėžinėti sąvokas taip, kaip naudinga jų atstovaujamai grupei, o ne valstybei.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dėl šeimos apibrėžimo diskutavę parlamentarai susipyko ir nieko nenusprendė
