Nepaisant parlamentui neįtikėtino politinio solidarumo (daugiau nei 110 parašų), entuziazmą greitai panaikino prezidentė Dalia Grybauskaitė, priminusi, kad Konstitucinis Teismas dar 2013 metais išaiškino, jog dvigubos pilietybės instituto plėtimas gali vykti tik referendumo būdu.
Šiuo metu dviguba pilietybė leidžiama tik tiems piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo, ir jų vaikams bei anūkams, tačiau nėra suteikiama išvykusiems nepriklausomybės metu.
Taip pat numatytos išlygos, kad dvigubą pilietybę išlaikyti gali užsienyje gimę vaikai, jei kitos šalies pilietybę įgijo gimdami, taip pat tie, kurie kitą pilietybę įgijo automatiškai per santuoką su kitos šalies piliečiu.
Jei dvigubos pilietybės įstatymas nebus pakeistas, Lietuvai gresia rimtas nukraujavimas. Po Jungtinės Karalystės „Brexit“ proceso dalis ten įsitvirtinusių lietuvių gali būti priversti rinktis, kurios valstybės piliečiais jie nori likti. Ekonominės ir socialinės gerovės svertai kryps į Jungtinę Karalystę.
Apie referendumo dėl dvigubos pilietybės būtinybę 2015 metų pavasarį kalbėjo tuomet augančių partijos reitingų į viršų keltas liberalų lyderis Eligijus Masiulis. Tačiau nei tuomet, nei vėliau realus veikimas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo referendumo būdu neįvyko.
Nacionalinį susitarimą siūlanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga užsimena, kad toks referendumas galėtų įvykti kartu su prezidento rinkimais. Tai reiškia, kad maždaug po dvejų metų, 2019 metų pavasarį.
Emigracijos mastai, kaip rodo statistika, nemažėja, o laikas priimti sprendimus senka. Pirmuoju žingsniu gelbėjant demografinius rodiklius turėtų būti ne iliuzinis gimstamumo didinimas ar emigracijos mažinimas. Šias problemas dažniausiai sprendžia socioekonominiai veiksniai ir valdžios sprendimų bei veiklos tęstinumas.
Pirmiausia reikia užtikrinti galimybę, kad tie žmonės, kurie bus priversti rinktis, turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę.
Pirmiausia reikia užtikrinti galimybę, kad tie žmonės, kurie bus priversti rinktis, turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Tuo pat metu, kad Lietuvos pilietybė būtų lengviau prieinama tiems, kurie savo ateitį sieja su mūsų šalimi.
Parlamente pademonstruotas solidarumas žadina viltį, kad dvigubos pilietybės idėja jau pradedama suprasti ne kaip grėsmė, o kaip galimybė. Išoriniai priešai bus žymiai mažiau baisūs, jei leisime išsaugoti pilietybės ryšį tiems, kurie priversti pasirinkti.
Įvairių apklausų duomenimis, šiek tiek daugiau nei pusė lietuvių teigiamai vertina dvigubos pilietybės įstatymo plėtimą, tačiau referendumo sėkmei užtikrinti teks dar ir sulaukti daugiau nei 50 proc. rinkimų teisę turinčių lietuvių aktyvumo.
Likus dvejiems metams iki galimo sprendimo, būtina dvigubos pilietybės idėją ir jos būtinybę pradėti aiškinti jau dabar. Neabejotina, kad prieš tokią idėją sukils uždaros ir tautinės valstybės iliuziją puoselėjantys veikėjai.
Kaip ir žemės pardavimo referendumo atveju, bus daug gąsdinimų ir spekuliacijų apie galimas grėsmes, neskaitant net paties siūlymo formuluočių ir nežiūrint visų įterpiamų saugiklių.
Stebint tai, kad net didžiųjų partijų pirmininkų rinkimai vargiai sulaukia 50 proc. aktyvumo, kyla nerimas, kad lietuviai ne tik netaps politiškai aktyvesni, bet svarbius sprendimus gaubs abejingumas ir abstraktus nusivylimas viskuo, išreiškiamas politiniu nedalyvavimu.
Dvigubos pilietybės galimybių plėtimas jau dabar turėtų solidarizuoti ne tik politikus, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovus.
Dvigubos pilietybės galimybių plėtimas jau dabar turėtų solidarizuoti ne tik politikus, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovus. Įsivėlus į ankstesnių nesutarimų nulemtas diskusijas, prarasime brangų laiką ir dar kartą numarinsime svarbų klausimą.
Globaliame pasaulyje nacionalinės ir vienos pilietybės valstybės idėja yra gražus artefaktas, kurio išsaugojimas gali kainuoti pačios valstybės sunykimą. Kuo greičiau priprasime prie britų lietuvių ar Lietuvos britų, tuo greičiau galėsime pereiti prie kitų demografijos problemų sprendimo.
Be to, griežtas dvigubos pilietybės suteikimo traktavimas atbaido ir tuos, kurių tėvai, seneliai ar proseneliai išvyko iš Lietuvos prieš Nepriklausomybės praradimą. Dalis šių žmonių mielai atkurtų savo ryšį su Lietuva, tačiau dėl nežinomybės nėra nusiteikę atsisakyti gimtosios šalies pilietybės.
Galiausiai, pilietybės siejimas tik prie tautybės nebeatspindi kultūrinės, kalbinės tikrovės. Tautiškumas ir pilietiškumas nėra tapačios ir, tiesą sakant, žvelgiant į bet kurį Lietuvos istorijos periodą niekada nebuvo tapačios sampratos. Patriotiškas pilietis ir lietuvis nebūtinai privalo būti čia gimęs ar augęs tik lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje.
Toks pats patriotiškas ir aktyviai dalyvaujantis pilietis jis gali likti ir išvykęs gyventi į kitą pasaulio valstybę.
Būtent tokie argumentai jau dabar privalo garsiai skambėti viešojoje erdvėje ir įtikinti skeptiškai ar piktdžiugiškai nusiteikusius lietuvius, kurie nenori įsileisti atvykstančių ar grįžtančių arba įtariai žiūri į išvykusius.
Kad ir kaip bežiūrėtume, dviguba pilietybė šiame istorijos etape ir šioje modernioje tikrovėje yra Lietuvos ateities pagrindas. Atidėliojamas klausimo sprendimas atsisuks prieš mus pačius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seimas vėl bandys plėsti dvigubos pilietybės institutą