Tiesą sakant, Algirdą Butkevičių nuolat spaudžia labai prasmingi klausimai, arba atvirkščiai, labai valstybei svarbūs klausimai visiškai jo nespaudžia. Ir tai galioja ne tik tada, kai prisidirba ir viešojoje erdvėje plakti pradedami koalicijos partneriai. Taip pat vangiai jis reaguoja ir į partijos kolegų nuodėmes, nusikalbėjimus ir kitokį gėdingą elgesį, reikalaujantį politinės atsakomybės.
Vienas pirmųjų dalykų, kurį iš atostogų Karibuose šią savaitę grįžęs A.Butkevičius pasakė Lietuvai: „Niekam nelinkėčiau tokių atostogų“. Premjeras išsireiškė neteisingai. Niekam nelinkėti reikėtų tokio ministrų kabineto, kuriame per kelias savaites geba sprogti net trys skandalai.
Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė turėjo mažiausiai ūpo laikytis savo kėdės, tad ją paaukoti buvo lengva. Didesnis nerimas premjerą ištinka, kai tenka prezidentei Daliai Grybauskaitei pagaliau paaiškinti, kas prisiims atsakomybę dėl aplinkos ministro sprendimų, palankių Druskininkų merui, ar kas iškuops lėšų švaistymo mechanizmą Žemės ūkio ministerijoje.
Nenuostabu, kad po rimto pokalbio prezidentūroje premjeras atgulė į ligos patalą. Neneigiu, kad premjero sveikata po Karibų saulės vonių išties galėjo sušlubuoti, bet atvejų, kai jis tiesiog pasitraukia iš konflikto zonos, matėme jau per daug, kad galėtume tikėti tik ligos pertraukos versija.
Premjeras mėgsta atsitraukimo taktiką ir, pripažinkime, ji sėkmingai veikia. Palankiausiai vertinamų politikų gretose jis netgi pralenkė griežtą ir lakonišką retoriką mėgstančią prezidentę. A.Butkevičius ir toliau sėkmingai slystų valdžios paviršiumi, jei aplink jį veikiantys koalicijos ir partijos partneriai neturėtų kitokių planų.
Priverstas stoti į konfrontaciją ir ginti kažkurios pusės interesus premjeras dažniausiai sutrinka ir kratosi politinės atsakomybės.
Priverstas stoti į konfrontaciją ir ginti kažkurios pusės interesus premjeras dažniausiai sutrinka ir kratosi politinės atsakomybės. Taip buvo ir Utenos mero Alvydo Katino bei premjero sekretoriato vadovės Džiuljetos Žiugždienės pokalbių istorijoje. Tokia situacija lydi ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko veiklą.
Premjeras piktinasi korupcija, tačiau korupcijos šmėklai slankiojant palei jo paties nosį demonstruoja nuostabą ir teisinasi, kad tiesiog negali už visus atsakyti.
Tokią nuotaiką jau puikiai perprato ir ministrų kabineto nariai. Kai kurie jų tiesiog užsirakina nuo prakeiktų klausimus uždavinėjančių žurnalistų, tykiai sėdi ir laukia kadencijos pabaigos, kai kurios turi progą su vyru apturėti gerą laiką Londone, kai kurie tiesiog padeda partijos nariams pasidžiaugti nepaprasta mokesčių mokėtojų pinigų lengvybe.
Ar premjeras atrodo koordinuojantis ministrų kabineto veiklą? Ne. A.Butkevičius dažniau panašus į konfliktų moderatorių, kartais gaunantį pylos nuo prezidentės, kartais nuo koalicijos partnerių, tačiau sėkmingai nuraminantį tą visuomenės dalį, kuriai pabodusi kitų politinių jėgų demonstruojama arogancija.
A.Butkevičius ministrų kabinetui vadovauja taip, kad, rodos, valstybėje nėra rimtų problemų. Jei kokia ir atsiranda, ją puikiausiai išsprendžia pasikalbėjimas ar mistinės darbo grupės, kurių rezultatus apibendrino iš premjero patarėjų komandos pasitraukęs finansų ekspertas Stasys Jakeliūnas.
„Visi finansiniai, socialiniai procesai turi būti vertinami, analizuojami, stebimi ir dėl jų priimami atitinkami sprendimai. Deja, ši koalicija tuo nepasižymi. Ji nemato valstybės vizijos, neįsivaizduoja, kas bus po penkerių ar penkiolikos metų ir bando išgyventi prisiderindama prie rinkėjų lūkesčių, prie vienas kito įgeidžių“, – pasitraukęs iš posto sakė jis.
Šitą letargišką žaidimą būtų galima žaisti ilgai ir nuobodžiai, tačiau vis siauresnę kilpą aplink A.Butkevičiaus ministrus rezganti teisėsauga neleidžia pamiršti, kad vykdomoji valdžia privalo turėti aktyvų ir politiškai atsakingą vadovą, kuris neprivalėtų švaistyti laiko, spręsdamas partijos narių ginčus.
Tai, kad A.Butkevičius neturi rimto autoriteto partijos kolegų gretose, demonstruoja ir internacionalo gynėją, viso pasaulio socialistų atstovą įsismaginusio žaisti Vytenio Povilo Andriukaičio atvira konfrontacija partijos viduje, ir Druskininkų mero abejingumas tam, kaip jį vertins partijos vadovybė.
Premjero tiesiog nebūna ten, kur jo reikia. O kai jis atsiranda, tai iš grožio miego jį pažadinti sugeba nebent prezidentės papurtymas ar aršesnė opozicijos kritika.
Premjero tiesiog nebūna ten, kur jo reikia. O kai jis atsiranda, tai iš grožio miego jį pažadinti sugeba nebent prezidentės papurtymas ar aršesnė opozicijos kritika. Pastaruoju metu A.Butkevičius parodė esąs pažeidžiamas net ir jos, viešai prabilęs nuobodžią giesmę apie susidorojimus ir vertimus iš posto.
Kodėl toks dažnai beviltiškai atrodantis premjeras vis dar išsaugo visuomenės palaikymą? Pirma, jis neblogai išvengė rimtų ir didelę įtaką valstybės ateičiai galinčių daryti sprendimų naštos. Antra, jis tapo savotiška atsvara prezidentei, kurios griežtumas nežavi dalies kitokį prezidento modelį puoselėjančių rinkėjų.
Trečia, A.Butkevičius nedemonstravo arogancijos ir neperžengė padorios kritikos ribų. Galiausiai, jis kurį laiką sėkmingai atsiribodavo nuo aplinkybių, galinčių įtraukti jį į skandalo sūkurį. Net ir galimo žento verslo protegavimo metu A.Butkevičius išlaikė atstumą ir bandė valdyti situaciją viešojoje erdvėje.
Ši savaitė niekuo dėtam, lyg netyčia į premjero postą nukritusiam A.Butkevičiui gali tapti lūžio tašku. Jei artėjančių Seimo rinkimų kampanijos laiką jam teks praleisti slapstantis nuo prezidentės klausimų ar aiškinantis dėl ministrų veiklos, jo aktyvusis pasyvumas perlauš net ir abejingų, Brazausko nostalgija sergančių rinkėjų kantrybę.
Tada socialdemokratų laukia rimtos bėdos. Juk vienintelis dalykas, nuo kurio taip ir nepavyks pasislėpti A.Butkevičiui, bus Seimo rinkimų rezultatai.
TAIP PAT SKAITYKITE: STT apklausė premjerą A.Butkevičių tyrime dėl galimo poveikio priimant Vyriausybės nutarimą
