Karas Sirijoje, karas Ukrainoje, „Islamo valstybė“ ir jos teroro atakos Europoje, pabėgėlių antplūdis, isteriška Rusijos propaganda, Donaldo Trumpo populiarumas, britų sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos, nepasitikėjimas savais ir svetimais politikais, nepasitikėjimas sava ir svetima žiniasklaida, nepasitikėjimas sava ir svetima visuomene. Visi šie reiškiniai įsismelkė per kelerius pastaruosius metus.
Net ir rimčiausi politikos ekspertai neturi sprendimo tam, kas jau ilgiau nei penkerius metus vyksta Sirijoje. Karas Ukrainoje vis akivaizdžiau tampa įšaldytu konfliktu, kuriam palikta galimybė beveik bet kada sprogti iš naujo. Kova prieš terorizmą Europoje persikėlė į kratas Briuselyje, Paryžiuje, Frankfurte.
Budrumas ir atsargumas tapo europiečių kasdienybės dalimi. O tai nėra saugios ir užtikrintos visuomenės požymis. Terorizmas nelaimėjo ir nelaimės prieš Europą niekada. Bet jis pakeitė požiūrį į saugumą, o kartu ir pasaulį, kaip mes jį suprantame.
Šalia raginimų išlaikyti sveiką protą ir veikti konstruktyviai, vis dažniau atsiranda tokių, kurie gyvena sąmokslo teorijomis arba įsisuka į propagandos ratą. Ši dalis viešojoje erdvėje kelia isteriją ir ragina ieškoti už visko tūnančių klanų, interesų grupių, Didžiojo pasaulinio sąmokslo. Tai menka dalis, tačiau jos kuriamas fonas veikia.
Didžioji dalis gyvena augančio nerimo ir nežinomybės nuotaikoje.
Didžioji dalis gyvena augančio nerimo ir nežinomybės nuotaikoje. Tai tie patys žmonės, kurie Turkijai numušus Rusijos karo lėktuvą nervingai pajuokaus: na ką, tai Trečiasis pasaulinis? Arba pabėgėlių miniai užplūdus Europą konstatuos: Europa jau niekada nebebus tokia, kokia buvo. Kokia ji buvo, jie ir patys nežino, bet konstatuoti tai privalu.
Bėda ta, kad šie pasikeitimai ir informacija apie juos pasiekia nuolat, nepertraukiamai. Mes sužinome apie kiekvieną nužudymą ir nelaimę, kiekvieną katastrofą. Dalis žmonių aukoja savo asmeninį gyvenimą ir psichologinį stabilumą, o juos aprašo pramogų pasaulio žvaigždžių metraštininkai.
Politinių įvykių ir informacijos grandinė nenutrūksta 24 valandas per parą. Su šiuo iššūkiu susiduria ir naujosios kartos politikai ir žiniasklaida, ir visi viešosios erdvės dalyviai.
Žmonija dar niekada negyveno tokioje informacine ir interpretacine prasme aktyvioje epochoje. Anksčiau politikos ar pramogų pasaulio naujienos keisdavo viena kitą dienomis, kai išeidavo nauji laikraščių ar žurnalų numeriai, o dabar viskas kinta sekundėmis, automatiškai persikraunant jūsų tviterio, feisbuko ar instagramo paskyrai.
Tai yra neįtikėtinai nuostabus pasiekimas, bet dar nuostabesnis iššūkis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebeturi tos pačios prabangos, kurią turėjo jos mokytojas Helmutas Kohlis. Jos bendravimas su žiniasklaida neapsiriboja keliais interviu, kurie paredaguoti pasirodys savaitgalio žurnale. Neužtenka net kelių interviu su televizijos atstovais. Dabar jos žingsniai yra sekami nuolat, o sprendimai vertinami tuojau pat.
Ar įsivaizduojate, kas būtų dėjęsi socialiniuose tinkluose, jei tokie būtų buvę, Rolando Pakso apkaltos metu?
Tas pats nutiko ir su mūsų politikais. Ar įsivaizduojate, kas būtų dėjęsi socialiniuose tinkluose, jei tokie būtų buvę, Rolando Pakso apkaltos metu? Arba tada, kai į prezidento postą žengė ne Stasys Lozoraitis, o Algirdas Brazauskas? Jei visi šie žmonės būtų susidūrę su tuo pačiu viešumo iššūkiu, kuris dabar tenka jauniesiems politikams?
Tokie patys procesai veikia ir visuomenę. Dalis britų nuoširdžiai prisipažino balsavę už išstojimą iš Europos Sąjungos. Kodėl? Nes jie nemanė, kad tai išties nutiks. Kai kurios žiniasklaidos priemonės sukūrė tokį foną, kuriame britams net nebuvo leidžiama išgirsti, kas jų laukia. Tai buvo vidinių rietenų ir vienadienių skandalų virtinė, kurią trumpam buvo pertraukusi skaudi parlamento narės Jo Cox mirtis.
Kalta žiniasklaida? Galbūt. Bet žiniasklaidą veikia tokie patys procesai, kurie formuoja ir visą viešąją erdvę. Faktas, aprašymas, reakcija, komentarai. Kartais faktu tampa ir pati reakcija. O kartais net ir komentarai. Žiniasklaida tapo nevaldomu informacijos pranešėju. Nevaldomu ne etine prasme. Tiesiog informacijos kiekis ir jos paklausa nugali savikontrolės mechanizmus.
Ir tai nėra tik žiniasklaidos bėda. Toks pats nevaldomas, nuolatinis ir tuo pačiu į kelias minutes telpantis procesas vyksta socialiniuose tinkluose. Istorija, reakcija, juokas, liūdesys, kita istorija.
Pasipiktinimas besišaipančiais iš eilėse prie prekybos centrų stovinčiųjų tampa pajuoka, o pajuoka sukelia naują pasipiktinimą. Kai kurie bando vertinti procesą analitiškai, bet juos nugali stebinčiųjų nuobodulys ir naujos istorijos poreikis.
Kai kurie bando vertinti procesą analitiškai, bet juos nugali stebinčiųjų nuobodulys ir naujos istorijos poreikis.
Ir aš tikrai neketinu paistyti apie degraduojančią visuomenę ar byloti, kaip nebeliko vertybių. Viskas su mumis gerai. Tiesą sakant, net drįsčiau pasakyti, kad esame viena sėkmingiausių grandžių žmonijos istorijoje. Problema, kad su mūsų išmanumu atėjo ir kompleksiška tikrovė, kurios ribų kartais nebesugebame užčiuopti.
Turėtume dažniau save nuraminti ir sustoti prie pavienių reiškinių, blaiviau žvelgti į politikų ir žiniasklaidos darbą, dalyvavimą (primygtinai pabrėžiu šį žodį) socialiniuose tinkluose. Pasaulio pabaigos nuojauta nesvetima žmonijai ir, tiesą sakant, mums dar labai toli iki nerimo, kurį išgyveno maro epidemiją stebintis ir prieš Dievo visagalybę drebantis Viduramžių žmogus. Ar tie, kurie stebėjo, kaip Antrojo pasaulinio karo beprotybė apima Europą, o paskui ir visą pasaulį.
Nurimkime ir nestovėkime šioje eilėje prie pasaulio pabaigos. Kaip sakė klasikas: gero savaitgalio!
