Ilja Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Aukso veršyje“ yra toks įnirtingų cituotojų pražiūrėtas veikėjas, kuriuo šaipomasi iš neveiklios, tuščiagarbiškos ir tuščiai spekuliuojančios tautinės inteligentijos, pražiūrėjusios, kaip bolševikai perima šalies valdžią ir taip ir likusios gulėti ant patogios sofos.
Vasisualijus Lochankinas – personažas, kuris savo gyvenimu knygoje liudija tą (šiuo atveju, rusų) tautos ir jos istorinės situacijos apmąstymą, nieko doro nedirbant ir paslapčia srebiant žmonos išvirtus barščius.
„Ach, o galų gale, kas žino? Gal taip ir reikia. Gal čia ir glūdi didžioji sermėginė tiesa“, – gyvenimo įspaustas į kampą atsidūsta ir porina gerbiamas pilietis Lochankinas. „Ligonis“ – atsako jam ant sofos gulinčio mąstytojo žmoną nuviliojęs inžinierius Ptiburdukovas.
Lochankinų ir Lietuvoje yra daugiau, nei norėtume. Jie apmąsto valstybę skambindami į radijo laidas, rašydami komentarus naujienų portaluose, išmanesni lochankinai jau perėjo į didžiosios sermėginės tiesos apmąstymus socialiniuose tinkluose ar net vloguose.
Lochankinai įsimeta į bet kurią platesnę iniciatyvą, o ypač suaktyvėja rinkimų metu.
Lochankinai įsimeta į bet kurią platesnę iniciatyvą, o ypač suaktyvėja rinkimų metu. Kartais net susiburia į kokią didžiosios sermėginės tiesos siekio kuopelę ir dalyvauja rinkimuose, versdami nejaukiai jaustis rimtesnio formato ir turinio politikos veikėjus.
Šie žmonės turi įvairiausių idėjų – nuo bankų nacionalizavimo ir išsigelbėjimo iš skandinaviškojo finansinio genocido iki išstojimo iš NATO ir Europos Sąjungos bei žygiavimo palaiminguoju trečiuoju keliu tiesiai į Lietuvos valstybės šlovę pasaulio tautų bendruomenėje.
Kaip paprasta yra turėti idėjų ir kaip sudėtinga jas įgyvendinti, jau parodė valstiečių žaliųjų valdžios pasiekimai. Kova su alkoholizmu be visuomenės įtraukimo, siūlomų įstatymų pataisų paaiškinimo tik dar labiau supriešino ir pavertė idėjas pajuokos objektais.
Visi lyg ir sutariame, kad alkoholizmas yra problema, tačiau be valdžios ir visuomenės dialogo visa tai galiausiai tapo principinėmis ministro ir muzikanto lenktynėmis bei krūva pokštų internete. Pasitikėjimas valdančiąja dauguma sumažėjo, o į visas kitas iniciatyvas žiūrima dar priešiškiau.
Toks pats likimas gali grėsti ir kitoms. Joks idėjos pateikimas, jos siūlymas ir taikymas neįmanomas be dialogo ir visų pusių noro dalyvauti. Ypač tai pasakytina apie tokias plačias iniciatyvas, kuriose siūloma idėja visai valstybei.
Drįsčiau teigti, kad idėjų Lietuvai tikrai netrūksta. Kaip netrūksta ir idėjų Slovakijai, Albanija ar net Sirijai. 99 procentai tų idėjų yra neįgyvendinamos arba bent jau neišpildomos iki galo, tačiau vertingos kaip alternatyvus požiūris ar kritika dabartinei situacijai. Maždaug 1 procentas išties gali tapti tikrove ir gal net pakeisti valstybingumo, pilietiškumo suvokimą.
Didžiausia problema yra būtent negebėjimas racionaliai tas idėjas dėstyti ir kritikuoti, socialumas ir socialinė atsakomybė, pamirštamas blaivus ir argumentuotas kalbėjimas, susidūrus su alternatyviu pasiūlymu.
Didžiausia problema yra būtent negebėjimas racionaliai tas idėjas dėstyti ir kritikuoti, socialumas ir socialinė atsakomybė, pamirštamas blaivus ir argumentuotas kalbėjimas, susidūrus su alternatyviu pasiūlymu. Kad ir kiek idėjų bepasiūlytume, jų nepavyks įgyvendinti be kryptingo ir bendro darbo, visuomenės ir valdžios dialogo. O to mes vis dar mokomės.
LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius pastebėjo, kad po įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO mus ištiko idėjų badas. Aš sakyčiau, kad mus ištiko ne idėjų, o dialogo, gebėjimo aiškinti ir noro suprasti kitą badas.
Bendrų tikslų Lietuva kaip valstybė visada turės daug, tačiau jų įgyvendinimui reikalingas sąmoningas pilietiškumas, bendruomeniškumas, valdžios iniciatyva ir pozityvus piliečių atsakas. Nuo saugumo situacijos agresyvios Rusijos fone iki strateginio veikimo Europos Sąjungoje, nuo energetinės nepriklausomybės iki kritiškai mąstančius ir kūrybingus žmones auginančio švietimo – tikslų kiek tik nori.
O mes vis dažniau pasiduodame pagundai tapti tais lochankinais, kurie kuria Lietuvą ją apmąstydami, mėtydami idėjas, kurias turi įgyvendinti mistiniai specialistai ar nedeleguotas elitas, o ne atsikeldami nuo lovos ir bandydami atrasti savo vietą tame kaitos procese.
Mažiau idėjų ir daugiau kokybiško įgyvendinimo proceso. Mažiau informacinio triukšmo ir daugiau racionalaus kalbėjimo, bandymo atrasti supratimą.
Jei klaustumėte manęs, tai siūlyčiau ne bėgti ir užrašyti savo genialią idėją Lietuvai, o nueiti pas kaimynus, susitarti ir susitvarkyti kieme stovintį šiukšlyną, užsiimti širdžiai miela savanoriška veikla ar tiesiog pasikalbėti su kitaip mąstančiu, dar geriau – su jums atstovaujančiu Seimo ar savivaldybės tarybos nariu. Štai nuo šio mažo žygdarbio tegul ir auga idėjos Lietuvai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Patriotai, bet ne idiotai
