Kodėl populiarioji kultūra įgauna vis primityvesnę formą? Kodėl sąmokslo teorijos atranda vis daugiau sekėjų, o tikėjimas antgamtiniais reiškinių aiškinimais išlieka net ir mokslui pateikus savo išvadas?
Tai labai sudėtingi klausimai, kuriems eilinis komentatorius gali pateikti paprastą atsakymą: kvailumas. Jie kvaili, o mes ne. Kvailumas būtų pateisinamas, jei mes negyventume amžiuje, kurį sutartinai galime pavadinti informacijos ir žaibiško jos perdavimo era.
Amžiuje, kai beveik visa žmonijos sukaupta informacija prieinama tiesiog viename ekrane, teisinti kvailus pasirinkimus itin sunku. Žinoma, informacija nebūtinai lemia teisingus moralinius pasirinkimus, bet matome vis ryškesnę tendenciją, kai moraliniai pasirinkimai yra tiesiog atmetami.
Kad ir kiek profesionali JAV žiniasklaida vardintų D.Trumpo klaidų, melų ir pasakytų nesąmonių, žmonės sąmoningai renkasi atmesti juos ir tikėti argumentais nepagrindžiamu pažadu. Tai yra bausmė ne politiniam elitui, o pačiai komplikuotai tikrovei, su kuria taikstytis tampa per sunku.
Šį mėnesį paskelbtas Lietuvos mokyklų reitingas rodo, kad net dešimtadalyje Lietuvos pagrindinių mokyklų vaikai matematikos ir lietuvių kalbos nemoka ketvertui. Ar tai sako, kad auga karta, kuri nesugeba išspręsti tų pačių užduočių, kurias sprendė buvusios?
Problema ta, kad susiduriame su karta, kuri tiesiog nebemato mokslų prasmės. Sėkmės formulėje vis rečiau lieka vietos intelektui.
Tikrai ne. Problema ta, kad susiduriame su karta, kuri tiesiog nebemato mokslų prasmės. Sėkmės formulėje vis rečiau lieka vietos intelektui. Viskas netgi dar absurdiškiau. Mokslo ir intelekto siekį pakeitė sėkmės mokslai ir koučingo iliuzijų fabrikai.
Nuvažiavus į mokyklą ir bendraujant su mokiniais vis dažniau tenka išgirsti klausimą apie sėkmingos karjeros formulę ir atsakant kalbėti apie humanitarinių ir socialinių mokslų vertę. Prisipažinsiu, daug supratingų žvilgsnių nebūna. Visi nori paslapties, kurios nėra, ir stebuklingo sprendimo, kuriuo būtų galima tikėti.
Ir iš tiesų, kodėl turėčiau skaityti Shakespeare'ą, Goethę, Platoną ar Descartes'ą, kai galiu rinktis pakoučinimo sesiją, kurioje man entuziastingai paaiškins, kad svajonė materializuojasi, jei būsiu ryžtingas, žengsiu į priekį ir tikėsiu savimi.
Koučingas ir motyvacinės kalbos yra puikus būdas pasiguosti, kad sėkmingas gyvenimas yra jau čia pat. Tyko už kampo ir išlįs, kai tik nusipirksite naują kostiumą ir pradėsite demonstruoti nežabotą pasitikėjimą savimi, lyg gyventumėt dezodoranto reklamoje.
Sėkmės istorijos ir laimės technologija yra viena iš priežasčių, kodėl sėdime nuobodulio, depresijos ir neišpildytų pažadų šešėlyje. Kadangi dar nesu visiškas cinikas, tai dažniausiai susilaikau nuo esminio pakoučinimo moksleiviams – gali būti, kad ne visi jūs tapsite sėkmingais savo gyvenimo vadybininkais. Išties, net ir neturėtum to siekti ir neturėtum dėl to sukti sau galvos.
Intelekto krizę skatina ir tai, kad akademinė bendruomenė arba savanoriškai traukiasi nuo viešosios erdvės, arba tiesiog nemoka išreikšti svarbių idėjų artikuliuotai ir suprantamai. Jų vietą užima tie, kurie suvokdami savo minties ribotumą, išsiplečia savo kalba. Tie, kurie išdrįsta pasakyti ne tai, ką visi nutyli, bet pasako tai taip, kaip kiti sau neleistų.
Pavadinti žmogų intelektualu šiuolaikinėje viešojoje erdvėje tampa savotišku įžeidimu.
Pavadinti žmogų intelektualu šiuolaikinėje viešojoje erdvėje tampa savotišku įžeidimu. Kodėl? Todėl, kad tai erzina tuos, kurie patys neužsitarnavo šio vardo. Intelektas tampa savotišku prakeiksmu.
Intelektualai, akademinės bendruomenės lyderiai turi slapstytis už politinių lyderių ir laukti, kol jų paprašys protingai pakalbėti. O tuo metu politikoje įsigali personažai, kurie kalba paprasta kalba ir apeliuoja į paprastą žmogų.
Mano tezė paprasta: mes gyvename daugiausiai žinių per visą žmonijos istoriją turinčioje visuomenėje, kurioje intelektas išgyvena krizę. Humanitariniai ir socialiniai mokslai geba atsakyti į daugelį klausimų, tačiau norinčių klausyti vis mažiau, o turinčių nuomonę ir norinčių kalbėti vis daugiau.
Paprastos formulės, kaip ištrūkti iš šios intelekto krizės paradokso aš neturiu, bet grįždamas prie Lietuvos mokyklų pavyzdžių, galiu patarti – grąžinkime į sėkmės formulę mokslo dėmenį. Jei nenorime gyventi idiokratijoje, privalėsime apginti intelektą nuo tų, kurie bando užkoučinti mūsų savimeilę, norą tapti gyvenimo čempionais nuo tikrovės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mokyklose atsiras karjeros specialistai
