Šio fakto logiką socialiniame tinkle puikiai išdėstė politologas Mažvydas Jastramskis. Trumpai perteikiant argumentaciją galima pabrėžti tai, kad 1990–1992 metais, neturint tiesiogiai rinkto prezidento, jo pareigas vykdė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.
Prieštaravimai, kad V.Landsbergis nebuvo tiesiogiai žmonių rinktas valstybės vadovas, nėra teisingi, nes, tarkime, Latvijoje ar Estijoje šalies vadovą renka parlamentas. Būtent tokiu žmonių rinktos Aukščiausiosios Tarybos balsavimo būdu V.Landsbergis tapo pirmininku. Jam tiek teoriškai, tiek praktiškai teko atlikti valstybės vadovo vaidmenį, iki kol Lietuvoje įvyko prezidento rinkimai.
Kitų alternatyvų Lietuva tuo metu neturėjo. Žinoma, nebent sprendimų norėjote iš Maskvos, o vadovais matyti sovietinius kolaborantus Mykolą Burokevičių, Juozą Kuolelį ir Juozą Jermalavičių.
Jei kam neužtenka politinės logikos, galima apeliuoti į labai paprastą faktą – V.Landsbergio vaidmuo Sausio 13-ąją. Būtent jis prisiėmė atsakomybę ir atliko valstybės vadovo pareigas kritiniu valstybingumui momentu. Tai buvo politinės lyderystės ir atsakomybės pavyzdys, kuris V.Landsbergį įrašė į Lietuvos istoriją šalia kitų žymiausių vardų.
V.Landsbergis skambino tuometiniam byrančios Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui ir reikalavo nutraukti kraujo praliejimą. Tie, kurie abejoja šio žmogaus indėliu ar jo istoriniu vaidmeniu, turėtų prisiminti tų naktų įvykius parlamente.
Dažnai apeliuojama, kad iškeliant vieną politinę figūrą, nublanksta visų Sąjūdžio narių darbas. Bet taip nėra. Nei pats V.Landsbergis savo kalbose, nei jo tuo metu užimta pozicija nenuneigė Sąjūdžio, Aukščiausiosios Tarybos nuopelnų ar neišskyrė vienos asmenybės. Politinė tikrovė buvo tokia, kad tuo metu jis turėjo prisiimti lyderio vaidmenį ir jam teko didžiausia atsakomybė.
V.Landsbergis puikiai žinojo, kokio likimo po sukilimo prieš sovietų režimą sulaukė permainų troškimo Vengrijoje lyderiu tapęs Imre Nadis. Sovietiniam režimui susigrąžinus kontrolę Vilniuje, didžiausios bausmės būtų sulaukęs būtent jis.
V.Landsbergis puikiai žinojo, kokio likimo po sukilimo prieš sovietų režimą sulaukė permainų troškimo Vengrijoje lyderiu tapęs Imre Nadis. Sovietiniam režimui susigrąžinus kontrolę Vilniuje, didžiausios bausmės būtų sulaukęs būtent jis.
Atmetus visas tolesnes politines simpatijas ar antipatijas, nepripažinti svarbaus šio žmogaus vaidmens ir jo prisiimtos atsakomybės masto negalima. Kodėl tada ginčijamės?
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis atgaivino V.Landsbergio statuso įteisinimo klausimą, o konfliktą užkūrė Ramūnas Karbauskis, viešai suabejojęs, ar jo vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcija palaikytų tokią iniciatyvą.
Valstiečiai ir žalieji dar kartą pademonstravo nesugebėjimą komunikuoti ir tartis dėl idėjų prieš jų iškėlimą į viešumą. V.Pranckietis prabilo nežinodamas frakcijos nuomonės.
Istorija tęsiama ir joje vis dar nėra sprendimo, o kiekviena diena be sprendimo yra paprasčiausia nepagarba asmeniui, kuris vertas bent jau istorinės jo padėties ir drąsiai prisiimtos rizikos įvertinimo.
V.Landsbergio kaip valstybės vadovo statusą viešumoje interpretuoti bandė ir buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Jis pakliūdavo ir į ankstesnių kadencijų akiratį, sukeldamas trumpą šurmulį, diskusiją, kurios taip ir nevirsdavo kokiu nors rezultatu.
Kiekvienos kadencijos Seimas pasirenka šį savotišką išbandymą Landsbergiu. Iš esmės diskusija visada vyksta ne dėl politinės veiklos, o dėl retorikos, įvaizdžio ir noro parodyti vietą opozicijoje aršiai besireiškiantiems Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.
Paradoksalu, bet pateikdami V.Landsbergio kaip tikrojo blogio projekciją jo priešininkai sutapatina jį su laisvos Lietuvos įvaizdžiu.
Dalis lietuvių vis dar jaučiasi įžeisti dėl nesuprastų V.Landsbergio pokštų ar dėl tariamai arogantiškos laikysenos kitų politinių partijų atstovų atžvilgiu. Dalis, o ji irgi balsuoja, tiki, kad V.Landsbergis sugriovė kolūkius ir yra viso blogio, kuris nutiko jų gyvenimuose, įsikūnijimas.
Paradoksalu, bet pateikdami V.Landsbergio kaip tikrojo blogio projekciją jo priešininkai sutapatina jį su laisvos Lietuvos įvaizdžiu. V.Landsbergis yra blogas, nes jis sugriovė senąją tvarką, pasakytų jie, taip patvirtindami, kad būtent pirmajam valstybės vadovui teko didžiausia atsakomybė. Būtent jis buvo lyderis tų pasikeitimų, kurie atėmė iš jų prastą, bet pigią sovietinę dešrą ir apsimestinę ramybę totalitarinio režimo šešėlyje.
Liūdna, bet šių žmonių keliamas triukšmas ir oponentų ambicijos neleidžia įvertinti V.Landsbergio nuopelnų taip, kaip jis to vertas. O įvertinimas nėra apsauga, automobilis ar kažkokia pinigų suma. Įvertinimas yra fakto pripažinimas ir pastangos rasti sutarimą dėl to, ką tyliai pripažįsta net ir didžiausi istorinės Lietuvos politikos asmenybės priešai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Daugiau santaros, daugiau šviesos
