Pasibaigus Pasauliniam karui, kuriame jis, nepaisant sveikatos problemų, savanoriškai tarnavo Austrijos-Vengrijos kariuomenėje, filosofas patyrė depresijos priepuolį. Galiausiai jis nusprendė atsidėti asketiškam gyvenimui ir atsisakęs didžiosios dalies paveldėto turto kitų giminaičių labui išvyko į Tratenbacho kaimelį Austrijoje, 90 kilometrų į pietvakarius nuo Vienos.
Ten filosofijos genijus tapo mažos mokyklos mokytoju. L.Wittgensteinas buvo itin reiklus sau ir tokį patį principą taikė visiems vaikams. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo dviejų valandų įtemptų matematikos pamokų, kuriose jis bandė mažiems vaikams įkalti aukštosios matematikos pagrindus.
Tiesa, L.Wittgensteino kantrybė nebuvo geležinė ir netgi nelyginama su kokiu minkštuoju metalu, jis greitai užsižiebdavo ir pradėdavo tampyti už ausų, plaukų ar tiesiog daužyti per veidus mokiniams, kurie nebuvo tokie gabūs ir neišspręsdavo jo pateikiamų uždavinių ar nesuprasdavo aiškinamų principų.
L.Wittgensteinas nekreipė dėmesio į savo mokinių lytį. Austrijoje tuo metu nebuvo priimta mergaites mokyti matematikos, manant, kad jų protai nėra skirti tokiam tikslumo reikalaujančiam mokslui. Genialiam filosofui tai nerūpėjo, bet ribas jis taip pat ištrindavo ir smurto atvejais.
Nepaisant to, kad dalis mokinių tikrai mėgo filosofą ir jis skirdavo jiems laisvalaikį, nupirko mokyklai mikroskopą, padėjo pagaminti variklio modelį, atskleidė daug architektūros, botanikos, geologijos įdomybių, jo smurto protrūkiai buvo nepakenčiami. Daugelis vaikų drebėdavo prieš savo mintyse panirusiam ir nervingam mokytojui žengiant į klasę.
1926 metų balandžio mėnesį L.Wittgensteinas taip smogė per veidą 11-mečiui Josefui Haidbaueriui, kad šis trenkėsi į žemę ir prarado sąmonę.
1926 metų balandžio mėnesį L.Wittgensteinas taip smogė per veidą 11-mečiui Josefui Haidbaueriui, kad šis trenkėsi į žemę ir prarado sąmonę. Vaiko gyvybei buvo kilęs rimtas pavojus. Apie įvykį buvo pranešta policijai ir L.Wittgensteinas išsisuko tik įsikišus įtakingiems giminaičiams. Po kurio laiko jis išvyko dėstyti į Kembridžą, kur jį priglaudė britų filosofas Bertrandas Russellas.
Po dešimties metų, gyvendamas Norvegijoje, savo rankomis statytoje medinėje trobelėje, L.Wittgensteinas atsidėjo savo asmenybės apmąstymui ir galiausiai subrendo atsiprašymui.
Jis grįžo į Austriją ir aplankė mažiausiai keturis jau užaugusius vaikus, kurie patyrė jo smurtą per intensyvias ir jiems per sunkias matematikos pamokas. L.Wittgensteinas teigė, kad nori įveikti savo bailumą ir galiausiai atsiprašyti tų, kuriuos skaudino dėl savo arogancijos pertekliaus ir kantrybės trūkumo.
1937 metais į savo kruopščiai vedamą dienoraštį L.Wittgensteinas užrašė: „Praėjusiais metais su Dievo pagalba aš išdrįsau ir atlikau išpažintį. Tai mane atvedė į ramesnius vandenis, į geresnius santykius su žmonėmis ir į didesnę rimtį. Bet dabar, lyg viską vėl būčiau iššvaistęs, aš esu netoli nuo to, koks buvau. Aš be galo bailus. Jei to nepataisysiu, tai ir vėl nudreifuosiu į vandenis, kuriuose jau buvau.“
Bijome netikslių įstatymo formuluočių labiau nei luošinamų asmenybių, skausmo ar netgi mirties.
Koks šios istorijos moralas? Lietuvoje jau visą šią savaitę, taip pat metus ir net dešimtmetį ginčijamės dėl smurto apibrėžimo ir jo sprendimo būdų. Kaip ir austrų filosofas, prarandame kantrybę, puolame į neviltį ir mojuojame kumščiais. Bijome netikslių įstatymo formuluočių labiau nei luošinamų asmenybių, skausmo ar netgi mirties.
Kad ir kaip teisintume įvairias smurto formas, galiausiai jos atveda prie tylios išpažinties, kad buvome neteisūs. Tokios išpažinties, kurią savo kalnų trobelėje atliko ir L.Wittgensteinas.
Jei ko ir galime pasimokyti, tai jo patirties – kelias atgal į tamsius vandenis, į savo pyktį, yra labai artimas. Tam, kad nenuklystume, reikia ne tik savo valios, bet ir visų susitarimo įstatymo forma. Reikia tikėtis, kad ši skausmingai išgyventa Lietuvos visuomenės pamoka taps tokio teisingo žingsnio pagrindu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologinis šiuolaikinių tėvų pjūvis: ką atskleidžia diskusijos apie vaikų baudimą diržu?
