AOTD vadovas, pulkininkas Remigijus Baltrėnas ataskaitos nuotaiką apibendrino stoiška ištarme: „Grėsmė yra, ir to nereikia neigti. Tam tikrose sferose grėsmė didėja, ir to nereikia neigti. Kuo geriau mes suvoksim tą grėsmę, tuo geriau būsime pasirengę į ją atsakyti.“
Visuomenė iš šių ataskaitų reikalauja konkrečių pavardžių ir įvykių. Žiniasklaidai reikalingos užuominos ar mažos istorijos, kurios galėtų vesti prie kitų istorijų ir plačių tyrimų. Bet iš esmės reikia sutikti su VSD direktoriumi Dariumi Jauniškiu, kad tokios ataskaitos yra skirtos visuomenės sąmoningumui ugdyti.
Aš šią tezę pratęsčiau papildydamas, kad visuomenės reakcija į ataskaitą pademonstruoja to sąmoningumo lygį. Ankstesnės ataskaitos sulaukdavo daugiau šurmulio, o pastaraisiais metais jose įsivyravo labiau dalykinis kalbėjimas ir ne grėsmės vaizdinių, o jų struktūros atskleidimas.
Vis labiau ir labiau prisipratiname gyvenimo grėsmėje idėją. Kas svarbiausia šiame procese? Manyčiau, kad itin svarbu yra nusikratyti stereotipinio, skubotomis prielaidomis grįsto mąstymo ir netgi prisirišti tik prie Rusijos kaip išorės priešo vaizdinio.
Dalis išorės grėsmių, apie kurias perspėjama ataskaitoje, gali tapti realios vidinių nesutarimų ir chaoso akivaizdoje. Tai akivaizdu kalbant apie artėjančius rinkimus, kurių laimėti prorusiškas kandidatas negalėtų. Bet tikroji Kremliaus sėkmė būtų visuomenės poliarizavimo proceso išjudinimas, vidinis supriešinimas ir naujų skirčių pagilinimas.
Bet tikroji Kremliaus sėkmė būtų visuomenės poliarizavimo proceso išjudinimas, vidinis supriešinimas ir naujų skirčių pagilinimas.
Tam gali būti pasinaudota sunkiai valdomu informacijos srautu, greitu, bet ne visada racionaliu reagavimu socialiniuose tinkluose, galiausiai, atskirų asmenybių ir jas remiančių grupių priešinimu. Politikos suvulgarinimas, redukavimas, jos sumenkinimas iki intrigų ir atsakomųjų įžeidinėjimų, dėmesio nukreipimas nuo strateginių uždavinių – tokie šio proceso pavyzdžiai.
Didžiausias pavojus slypi nerimo ir neužtikrintumo atmosferoje, kuri plis, jei neapmąstysime gyvenimo grėsmėje pavojų. Pavojingesnis net ne šio proceso aktyvumas, baimės sklaida, o nuovargis ir nuobodulys.
Dalis žmonių nuolat pakartojamas grėsmes ima matyti kaip vis mažesnį, vis suprantamesnį pavojų. Valdžios institucijos, žiniasklaida turi prisiimti atsakomybę, kad grėsmė netaptų banalybe. Kad skandalingos antraštės ir interpretuojami pasisakymai nepaverstų realios situacijos isterišku šūkčiojimu.
Kodėl 2019 metų rinkimai tokie aktualūs šios ataskaitos kontekste? Jie bus lietuviškasis politinis ir pilietinis išbandymas tais procesais, kurie jau kelerius pastaruosius metus vykdomi kitų valstybių rinkimų metu. Tai ne tankų, raketų ar paslaptingų šnipų grėsmė, o realus pilietinės visuomenės atsparumo ir sąmoningumo bandymas.
Pirmuoju tokiu bandymu buvo skiepyta elito ir runkelių skirtis Rolando Pakso apkaltos metu. Bet tuo metu ši skirtis gyvavo televizijos, radijo ir popierinių dienraščių erdvėje. Dabar vis naujos skirtys tarp tariamų paprastų žmonių ir elito, feisbuko ir nefeisbuko, sėkmingosios ir lūzerių, vertybininkų ir nevertybininkų, tautiškai susipratusių ir kažko nesuprantančių Lietuvų persmelkia viešąją erdvę, kurioje dalyvauti ir išsakyti nuomonę gali visi. Autoritetas turi vis mažiau galios, o faktai vis sunkiau laimi viešas diskusijas.
Autoritetas turi vis mažiau galios, o faktai vis sunkiau laimi viešas diskusijas.
Šią situaciją reikia vertinti vis labiau kritiškai ir reflektyviai, suvokiant tiek institucijų, tiek atskirų įtakingų asmenybių veiksmų, žodžių svarbą.
Sakyčiau, kad būtent tokį visuomenės ir individo sąmoningumo iššūkį meta ši ataskaita. Ar išmoksime gyventi racionalios grėsmės akivaizdoje ir reaguoti į įvairias jos apraiškas blaiviai? Ar sugebėsime matyti mažų procesų įtaką net ir nacionalinio saugumo klausimui? Ir tuo pat metu, ar nepaversime saugumo klausimo asmeninių konfliktų, tuščių gąsdinimų ir dėmesio troškimo objektu?
Artėja antras rimtas iššūkis pasitikėjimui demokratija ir pilietiniam brandumui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Rusija kaip postvalstybė