Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Gritėnas: Juodų mums čia nereikia

„Lietuvos ryto“ krepšinio klubo vadovo, ilgamečio dienraščio redaktoriaus Gedvydo Vainausko pasisakymas apie juodaodžius nėra tik vieno žmogaus klaida. Rasizmas Lietuvoje yra savotiškas kaltas malonumas, kuriuo mėgaujasi ne tik anonimiškumu besidangstantys interneto komentatoriai, bet net ir įtakingi politikos, verslo, sporto pasaulio veikėjai.
Paulius Gritėnas
Paulius Gritėnas / 15min nuotr.

XIX amžiuje Arthuras de Gobineau dar galėjo rašyti esė apie žmonių rasių nelygybę ir vadinti savo teoriją mokslu, Karlas Vogtas rimtu veidu dėstyti, kad juodaodžiai yra visiškai kitokie nei baltaodžiai, žymiai artimesni beždžionėms, tačiau XXI amžiuje tokie patogiais stereotipais ir išsigalvojimais paremti svaičiojimai jau neturi jokios vertės. Rasių nelygybės teorijas nugalėjo ne tik kultūros ir civilizacijos, antropologijos studijos, bet ir tiesioginė patirtis.

Rasizmas tapo provincialaus mąstymo, patirties ir suvokimo stokos pavyzdžiu. Daugelyje Vakarų valstybių rasizmą nugalėti padėjo socialiniai judėjimai, įsitraukimas ir sėkmės pavyzdžiai. Po sovietine uždanga gyvenusių lietuvių sąmonėje šių pavyzdžių ir tiesioginės patirties buvo labai nedaug.

Nepriklausomybė suteikė galimybę tapti laisvojo pasaulio piliečiais ir susipažinti su įvairiomis kultūromis, tačiau tuo pasinaudojo ne visi. Didžioji dalis visuomenės pasirinko patogesnį kelią ir liko prie stereotipinio mąstymo.

Dažnai stereotipus nugalėti padeda visuomenės autoritetų pasmerkimas ir skatinimas keisti požiūrį. Rasizmo atveju Lietuvoje to buvo labai mažai. Sporto arenose ar muzikos salėse juodaodžiai mažai ką stebina, bet kaimynystėje apsigyvenęs tamsesnio gymio žmogus vis dar yra įvykis, atskleidžiantis baimes ir nežinojimą.

Europos Sąjungos, Vakarų pasaulio akivaizdoje mes vis dar mėgstame sužaisti dvigubą žaidimą ir kalbėdami apie savo vakarietiškumą pamiršti kaltus rasizmo, homofobijos ar ksenofobijos malonumus.

Europos Sąjungos, Vakarų pasaulio akivaizdoje mes vis dar mėgstame sužaisti dvigubą žaidimą ir kalbėdami apie savo vakarietiškumą pamiršti kaltus rasizmo, homofobijos ar ksenofobijos malonumus.

Blogiausia situacija yra neapykantos kalbos nevaržančiuose anoniminiuose interneto komentaruose. Būtent ten ir išsilieja viešumoje po atsisukimais, kuždėjimusi ir juokeliais slepiamas pyktis kitokiam.

Anoniminių komentarų lauke G.Vainauskas sulaukė nemažai palaikymo ir stebėjimosi, kad tokia audra sukelta, nors žmogus juk tikrą tiesą pasakė. Žiniasklaida rašė apie pasmerkimą Vakarų pasaulyje, o tuo metu Lietuvos politinis elitas pasistengė nepastebėti, kad į įtakingiausių asmenų sąrašus įtraukiamas ar save įtraukiantis G.Vainauskas užtraukė gėdą ne tik sau, savo vadovaujamai organizacijai, bet ir Lietuvos vardui.

Rasistiniai komentarai patogūs nutylėjimui. Atsiprašyti lyg ir nėra prieš ką. „Tų juodų“, kaip prasitarė G.Vainauskas, pas mus nėra tiek daug, o neapykantos kalba suprantama kaip „garo nuleidimas“. Na va, parašė, kad ruberoidas ir palmėje tegul bananus skina, ir ramiau jau. Gal tada neis gatvėn ir nepuls mušti.

Kai Panevėžyje dingo juodaodis berniukas, komentaruose persipynė daugybė pašaipų ir užgauliojimų bei keli užtariantys balsai. Protingesni nesikišo. Taip, bet protingesni dažnai nesikiša ir nutyli. Ir tai viena didesnių Lietuvos problemų.

Provincialumui ir agresijai čia vis dar žymiai daugiau tolerancijos nei išoriškai kitokiam, tačiau pagarbiai besielgiančiam ir norinčiam čia gyventi asmeniui.

Tuo metu Lietuvoje gyvenusių ar gyvenančių juodaodžių asmenų apklausos rodo, kad jiems Lietuva neatrodo maloni ir saugi valstybė. Provincialumui ir agresijai čia vis dar žymiai daugiau tolerancijos nei išoriškai kitokiam, tačiau pagarbiai besielgiančiam ir norinčiam čia gyventi asmeniui.

Prieš penkerius metus teko pabendrauti su Ignalinos rajone gyvenusiu afrikiečiu, kuris labiausiai stebėjosi, kad žmonės jo tiesiog bijo ir nesuteikia net galimybės susipažinti. Jų protus valdo baimė ir stereotipai. Visai taip pat, kaip G.Vainausko, savo krepšininkus skirstančio pagal odos spalvą, o odos spalvą priskiriančio ir elgesio modeliui.

Dažnai mėgstame pakartoti naratyvą apie mūsų istorinę drąsą, apie mūsų kovą už laisvę, dėl kurio esame gerbiami pasaulyje. Būtų labai gerai, jei ta drąsa būtų gyva ir kito akivaizdoje, priimant ir pasistengiant pažinti, atsikratyti paprasto ir patogaus, bet klaidingo mąstymo modelių.

Kol kas „juodų mums čia nereikia“. Ir tai yra mūsų pačių problema.

TAIP PAT SKAITYKITE: Juodasis G.Vainausko skandalas: Kaunas tvarkosi, o kada susitvarkys Vilnius?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais