Vienas A.Brazausko bendražygių ir Lietuvos socialdemokratų partijos pilkųjų kardinolų – Juozas Bernatonis – vis dar šaltakraujiškai vadovaujasi šiuo nomenklatūriniu egzistencijos įrodymu. Problema egzistuoja tada, kai ji patenka į J.Bernatonio interesų zoną. Nepateksi – neegzistuosi.
Įvairius postus peržengęs, o dabar teisingumo ministro titulą nešiojantis J.Bernatonis tai patvirtino LRT laidoje „Dėmesio centre“, kur dėstė, kad Lietuvai visiškai užtenka vyro ir moters partnerystės įteisinimo. Kodėl? Todėl, kad kitokios partnerystės ar kitokios šeimos sampratos Lietuvoje nėra.
„Manau, kad daugiau yra propagandos negu tų porų“, – paskelbė teisingumo ministras, patvirtindamas savo jau anksčiau išsakytą pasiryžimą, kad jo tarnybos metu tos pačios lyties porų partnerystė įteisinta nebus.
Ar J.Bernatonis pasakė, kaip spręs tos pačios lyties porų santykių apibrėžimo problemą? Ne. Jis nuo jos paspruko. Paspruko, kaip jau įprasta šioje valdančioje koalicijoje, kai klausimai iš tiesų paliečia tuos, kuriems valstybės parama ir valdžios atstovų politinė valia reikalinga.
Tai nėra jokia naujiena. Tiek socialdemokratų, tiek jų koalicijos partnerių rinkėjai yra visiškai priklausomi nuo melagingo rūpesčio ir tylaus pažado, kad bus išsaugota sovietinė atskirtis. Kad ir kaip gaila būtų tų kelių ar keliolikos sveiko proto kairiųjų, kurie bando keisti Lietuvos socialdemokratų veidą, bet jų darbas primena Sizifo akmens ridenimą.
Tai nėra jokia naujiena. Tiek socialdemokratų, tiek jų koalicijos partnerių rinkėjai yra visiškai priklausomi nuo melagingo rūpesčio ir tylaus pažado, kad bus išsaugota sovietinė atskirtis.
Kokių naujovių ir kokio supratingumo jūs laukiate iš partijos, kurios lyderis, šalies premjeras turi mažiausiai dvi nuomones apie bet kurį svarbų klausimą? Kokios modernizacijos jūs tikitės iš partijos, kurios sąrašo pirmuosius numerius užpildo ta pati, dar medžioklėse ir pirtelėse po jų sucementuota LDDP gvardija?
Tai yra tie patys tariamos politinės kairės atstovai, kurie teisinasi, kad su ieškomų žmonių artimaisiais jiems bendrauti neleido pasenusi instrukcija. Tie patys, kurie pakraupsta, išgirdę apie būtinybę solidarizuotis su Europos Sąjunga, sprendžiant pabėgėlių klausimą. Tie patys, kurie žada pokyčius ir rūpestį, tačiau nesugeba suvaldyti netgi absurdiškiausiais pareiškimais gėdą visiems užtempiančio Broniaus Bradausko.
Šita A.Brazausko atminimo partija negali keistis ir jai nepadės keli sveiko proto balsai ar tylūs jaunosios kartos atstovai, laukiantys, kol partijos lyderiai rinksis sentimentalių provincijos rinkėjų balsus.
Šita A.Brazausko atminimo partija negali keistis ir jai nepadės keli sveiko proto balsai ar tylūs jaunosios kartos atstovai, laukiantys, kol partijos lyderiai rinksis sentimentalių provincijos rinkėjų balsus.
Prieš keletą savaičių paskelbtame komentare VU TSPMI politologas Mažvydas Jastramskis rašė apie tikėtiną liberalų ir socialdemokratų koaliciją po 2016 metų rinkimų. Jei tai iš tiesų taptų tiesa, liberalai ant savo pečių užsikeltų ir visą šią tariamo rūpesčio naštą.
Problema būtų ne tik tai, kad socialdemokratai vis dar atstovauja sovietinio žmogaus, kuris trokšta, kad jo finansine gerove pasirūpintų valstybė, sentimentui. Socialdemokratai bando kurti vakarietiškos kairiųjų partijos įvaizdį, tačiau jo niekaip neišreiškia darbais.
Nenuostabu, kad liberalams dažnai tenka susidurti tiek su konservatyvių, tiek su tariamų socialdemokratų pasipriešinimu, bandant realizuoti pokyčių laukiančios visuomenės dalies lūkesčius.
Juokingai šių balsavimų ir teisingumo ministro kalbų akivaizdoje atrodo ir neseniai siūlytas partijų susitarimas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje. Pasirodė, kad susitarimas galioja tik tiems, kurių teises ir laisves nori ginti siūlytojų ministrai.
Juokingai šių balsavimų ir teisingumo ministro kalbų akivaizdoje atrodo ir neseniai siūlytas partijų susitarimas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje. Pasirodė, kad susitarimas galioja tik tiems, kurių teises ir laisves nori ginti siūlytojų ministrai.
Panašius prieštaravimus patiems sau socialdemokratai suorganizavo ir Europos Komisijos siūlomo pabėgėlių priėmimo plano fone. Lietuvos deleguotas Europos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis rodė nuostabą, kad jo partijos lyderis nedemonstruoja solidarumo su kitomis ES šalimis.
Ir tai nėra diskusija partijos viduje. Tai paprasčiausias prieštaravimas patiems sau, bėgant nuo atsakomybės ir bet kokio sprendimo, galinčio paveikti reitingus. Panašiai, kaip ir premjero žadėti, anekdotų pagrindu virtę, bet taip ir neišgirsti atsakymai apie atominės energetikos ateitį Lietuvoje.
Neabejoju, kad taip pat pamiršti ir neįvertinti liks ir dabartiniai J.Bernatonio pasisakymai. Tyliai pateisinta bus ir draugystė bei bendras darbas su politikos paraštėse esančiais ir dažniau teismuose nei politiniuose debatuose kalbančiais koalicijos partneriais.
Kodėl? Nes socialdemokratų rinkėjai buvo įpratinti prie melo ir neišpildytų pažadų. O dabar juos įtikins dar ir tuo, kad jei teisingumo ministro akiniai nėra pakankamai stiprūs, kad pamatytų kitokią Lietuvą, tai galbūt jos ir nėra.
