Dezinformacija – tai ne tik išgalvotų istorijų pateikimas kaip tikslios informacijos, tai ir sąmoningas faktų interpretavimas, siekiant išankstinio tikslo. Tokios išgalvotos karo istorijos iš Rytų Ukrainos Lietuvoje sulaukdavo griežtos kritikos bei didžiosios dalies visuomenės pasmerkimo.
Rusijos televizijos pasakojimai apie tariamai Ukrainos karių nukryžiuotą berniuką ar prie šarvuočio pririštą ir valkiotą jo mamą tapo absurdišku juokeliu, kuriuo netikėjo niekas. Nebent aršiausi Vladimiro Putino gerbėjai, galintys patikėti bet kuo.
Jei V.Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas išeitų ir pradėtų pasakoti, kad V.Putinas, kaip koks Kim Čen Iras, pradėjo vaikščioti tik išsiropštęs iš savo mamos įsčių ar parašė knygą būdamas ketverių, tai šitie putinofilai imtų ploti ir šaipytis, kad to tikrai nepadarė Dalia Grybauskaitė.
Bet konfliktas Ukrainoje buvo vis labiau įšaldomas, o po Minsko susitarimų galiausiai beveik išnyko iš Kremliaus žiniasklaidos dėmesio diapazono. Nesibaigė tik antivakarietiška isterija, kurią dar labiau sustiprino Rusijos ekonomiką žudančios Vakarų valstybių sankcijos.
Kaip teisingai yra pastebėjęs buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, karas prieš Vakarus yra vienintelis pastovus konfliktas, kurį mielai kursto Kremlius, žaisdamas Rusijos gyventojų emocijomis ir kurstydamas revanšizmo planus.
Ir štai, šiame nesibaigiančiame kare prieš Vakarus, Rusijos propagandos mašinai iškrito puiki korta – pabėgėlių krizė. Per 2015-uosius metus Europą Viduržemio jūra pasiekė daugiau nei milijonas. Įvairi minia, kurioje buvo ne tik nuo karo Sirijoje ar Irake bėgančių asmenų, bet ir ekonominių migrantų, siekiančių patekti į Vakarų Europą, žadančią užtikrinti saugų ir patogų gyvenimą.
Kremliaus televizijose istorijas apie ištvirkusią, senstančią, žlungančią Europą staiga pakeitė reportažai apie migrantų keliamą chaosą. Galima tai suprasti, jei tie reportažai išties nušviestų įvykius, kurie dėjosi Naujų metų naktį Kelne, bet viskas toliau buvo daroma pagal antivakarietiškos isterijos modelį.
Bėda ta, kad šiai isterijai pamažu pasidavė ir dalis tų žmonių, kurie taip ir neišlindo iš Kremliaus informacinės erdvės. Staiga pasirodė, kad apie Ukrainą melus skleidusios Rusijos televizijos tapo patikimu informacijos šaltiniu, kai lietuviams reikėjo gąsdintis pabėgėlių.
Tokiu būdu net ir, rodos, normalių ir sveikai protaujančių asmenų buvo pradėta platinti žinia apie rusę mergaitę, kurią Vokietijoje pagrobė ir prievartavo migrantų gauja. Staiga visiems pasidarė nusispjauti į tai, ką teigia Berlyno policija ar oficiali Vokietijos valdžia.
Vėliau istorija įgavo dar didesnį pagreitį ir imta pasakoti apie Vokietijos rusus šaunuolius, kurie nuvyko į pabėgėlių gyvenamus namus ir ten sumušė tuziną migrantų iš Maroko. Šitos pasakos buvo palydėtos audringų komentarų apie rusų principingumą. „Savų nepaliekam“, – baubė minia, kuri aptarinėjo išgalvotą istoriją, tupėdama prie kompiuterio ekrano.
Prie jos prisijungė ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris ėmė reikalauti, kad svetimos valstybės teisėsauga aktyviau spręstų bylą, kurioje, tiesą sakant, netgi nėra ką spręsti. Vokietijos teisėsauga nerado jokių pagrobimo ar prievartos įrodymų. Bet interneto komentatoriams, tai jau nesvarbu. Užgimusią sąmokslo teoriją noriai kursto net ir tie, kurie spinduliuoja neapykanta S.Lavrovui ar V.Putinui.
Kodėl taip nutiko? Todėl, kad Rusijos žiniasklaidos skleidžiama dezinformacija tapo patogi ir atitinkanti susidarytą įvaizdį. Norite matyti pabėgėlius kaip žvėris, kurie tik ir taikosi, ką nors žaginti, vogti ar mušti? Prašau. Kremliaus televizija jums pateiks tai su tokia apokalipsės pompastika, kad išgriūsite iš savo crocsų.
Tai parodė, kad Lietuvos visuomenė ne taip ir gerai išmoko karo Ukrainoje pamokas. Rizikuoju teigti, kad pats karas Ukrainoje daugeliui tebuvo tik sirgalių žaidimas, kuriame būtinai reikėjo garsiau perrėkti kitokią skanduotę šaukiančią minią.
Faktai, objektyvumas, informacijos patikimumas pasibaigė, kai kalba pasuko apie pabėgėlius ar Europos solidarumą krizės akivaizdoje. „Pažiūrėkit, jūtubėj pilna informacijos apie tai“, – štai tokią kvailio giesmę ėmė giedoti interneto komentatoriai, siūlydami žudyti, mušti, vyti lauk visus, kas tik atvyko į Europą su milijonine pabėgėlių banga.
Visi šie komentatoriai ne tik nėra išmokę atpažinti propagandos, bet ir patys mielai ja pasinaudos, kai tik atsiras tinkamos aplinkybės apginti savo interesus.
Iškart atkirsiu tiems, kurie ims baksnoti pirštu į migrantų atliktus nusikalstamus veiksmus. Taip, niekas juk ir nekalba apie tai, kad pabėgėlių minioje Europą pasiekė darbščiausi, geriausi ir maloniausi žmonės. Nevaldomas migrantų srautas neabejotinai kelia saugumo problemą Europoje ir grasina visai Šengeno zonai.
Kaip mes į tai reaguosime? Ar prisidėsime savo galiomis ir bandysime padėti Europos Sąjungai susitvarkyti su šia problema, ar pasiduosime Kremliaus kurstomai isterijai ir parodysime savo silpnumą krizės akivaizdoje?
Jūsų isterija ir noras gąsdintis pabėgėlių apokalipse – žaislas Kremliaus rankose. Prisiminkite tai kitą kartą, kai kils pagunda kritiką lieti ne argumentais, o emocijomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kremliaus propagandai apie pabėgėlių keliamą chaosą Vokietijoje pasiduoda ir lietuviai
