Pastaruoju metu Lietuvos dešinieji apžvalgininkai ir net kai kurie save apžvalgininkais laikantys politikos pėstininkai ėmė sutartinai atkartoti kraštutinių dešiniųjų žiniasklaidoje užgimusią raudą apie politinio korektiškumo tironiją. Šiam kalbos principui priskiriami beveik visi neigiami reiškiniai, o kartu visa kaltė permetama konkurentams.
Politinis korektiškumas, pasak Vladimiro Laučiaus, veda Europą klystkeliu. Pasak Tomo Vilucko, tai figos lapelis, kuriuo dangstomos Europos Sąjungos migracinės politikos klaidos. Seimo nariui Kęstučiui Masiuliui politkorektiškumo jungas nebeleidžia postringauti apie beraščius juodaodžius.
Paradoksalu, bet tikru siaubu politinis korektiškumas tampa susidūrus su kažkuo, ką laikome svetimybe. Pasak kai kurių apžvalgininkų, šis principas apriboja jų galimybę laisvai reikštis, taip pat daro įtaką svarbiems politiniams sprendimams. Tarkime, kad iš tiesų šis principas riboja raišką.
Kas gi tada yra tas politinis korektiškumas? Tai principas, kuris vartojamas kalboje, siekiant neįžeisti asmens dėl jo rasės, lyties ar seksualinės orientacijos. Kaip toks principas gali riboti raišką? Yra du galimi atsakymai: tu esi sąmoningas chuliganas ir nori įžeidinėti kitą asmenį arba tu nesutinki su įžeidimo apibrėžimu, kurį priima didžioji visuomenės dalis ir teisinės normos.
Taigi, problema, atsiverianti prieš plačius politkorektiškumu save gąsdinančių asmenų pečius, yra ta, kad reikšminga visuomenės dalis sutaria, jog taip kalbėti ar elgtis negalima, ir pasmerkia juos. Jei esi apžvalgininkas, kurio ego neleidžia pripažinti, kad neturi teisės kalbėti bet ką ir bet kaip apie nepatinkančius asmenis, tave tai piktina.
Koks tu tada apžvalgininkas, jei negali pasakyti, kad kažkas yra išpuvusiais dantimis, storas ar sukruštas leftistas? Tokiu atveju tau lieka tik faktai, reiškiniai bei jų analizė, o šie dalykai ne taip žavi menko išsilavinimo skaitytojus.
Dar blogiau, kad nebegalėdamas nukreipti piršto į silpnesnį ir pasakyti: ei, tu smirdi!, nebegalėsi pasakyti, kad kovoji su kvailumu, nes vienintelis būdas įveikti kvailumą tau tėra ne tokia ir sofistikuota pašaipa.
Dabar grįžkime prie paties politinio korektiškumo principo. Ar iš tiesų jis yra atsakingas dėl to, kad Europos Sąjunga padrikai tvarkėsi su staiga užplūdusia migrantų minia? Prastai saugomos išorės sienos – taip, nekoordinuoti veiksmai proceso pradžioje – taip, precedentų beveik neturintis žmonių kiekis – taip, bet kuo čia dėtas politinis korektiškumas?
Atsakysiu, politinis korektiškumas jums čia užkliuvo todėl, kad migrantai nėra baltaodžiai žmonės. Jums viduje tai tiesiog kirba ir norisi, kad visi rėktų lyg koks Čekijos prezidentas, Kremlių garbinantis Milošas Zemanas: jie čia nepriklauso!
Problema ta, kad Europoje nėra tiek daug palaikančių jūsų išankstinį nusistatymą. Problema ta, kad net po įvykių Kelne ne visi pradėjo manyti: visi tie pabėgėliai tokie. Problema ir ta, kad su politiniu korektiškumu ypač kovoja ir iš jo šaiposi Kremliaus propaganda, o būti viename chore su Dmitrijumi Kiseliovu kažkaip gėdinga net ir aršiausiems kovotojams už teisę blevyzgoti bet ką sirgaliams.
Net pati paranoja dėl politinio korektiškumo diktuojama Kremliaus tempu. Panašiai, kaip gąsdinantis dėl Eurovizijos konkursą laimėjusios Conchitos Wurst, kai rusiškojo interneto komentatoriai aimanavo dėl liberalių vertybių ta pačia nata, kaip ir mūsiškiai.
Žinoma, politinio korektiškumo principu kartais manipuliuojama ir juo pasinaudoja dėl menkiausio pokšto įsižeidę veikėjai, bet ar tai jau ir yra tie pragaro vartai? Ar didžiausia kova, kurią galite sugalvoti, yra supermamų tramdymas? Taip? Tada liūdni popieriai, gerbiami laido riteriai.
Ar iš tiesų tos laisvės peržengti ribas nėra? Ar Prancūzijoje jau nebeleidžiamas „Charlie Hebdo“, ar Jungtinėje Karalystėje pasirodymų nebegali rengti koks nepraustaburnis škotas Frankie Boyle'as ar Jimmy Carras?
Dar keisčiau atrodo tai, kad laisvę kalbėti bet ką ir bet kaip ginantys veikėjai ima reikalauti ribojimų, kai kūjis atsisuka prieš juos pačius.
Gal būtų pats metas suaugti ir pripažinti, kad ne politinis korektiškumas yra didžiausias apžvalgininkų priešas, o paprasčiausias nesugebėjimas kitaip pritraukti minios kaip skundais, aimanomis ir įžeidinėjimais. Tada atsakomybė tampa barjeru.
Atsakomybė už savo veiksmus – tai mus skiria nuo atgal istorijos keliu riedančios Rusijos, pagarba ir tolerancija – skiria nuo barbariškomis diktatorių paverstų valstybių, iš kurių noriai šaipomės ir rankiojame epitetus.
Galime ginčytis ir kritikuoti, bet tik jei sutarsime, kad yra bendras principas, parodantis pagarbą kitaip mąstančiam, tikinčiam ar tiesiog kitaip atrodančiam. Kol to nepripažinsite, tol ir toliau kalbėsite bei rašysite tik tiems, kurie galvoja taip pat kaip jūs. Arba tiems, kurie išvis negalvoja.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Prablaivinti galvas nuo politkorektiškumo dogmos
