Kas mane paskatino užduoti tokį klausimą? Pirmiausia, nerimas stebint politinius procesus Europoje ir netgi patikimosiose Valstijose. Prancūzijos regionų rinkimus laimėjo „Nacionalinio fronto“ radikalai, kurie net neslepia ryšių su Kremliumi bei fakto, kad partija finansinę paramą gauna iš prasta reputacija pasižyminčių Rusijos bankų.
2014 metais „Nacionalinis frontas“ sulaukė net 11,7 milijonų eurų paskolos iš rusiškam kapitalui priklausančio Pirmojo Čekijos-Rusijos banko. Šios partijos atstovai pasižymėjo ir Europos Parlamente, kur visais įmanomais būdais bandė stabdyti sankcijų Krymą aneksavusiai Rusijai taikymą.
Panaši situacija gali pasikartoti ir jau kartojasi kitose Europos Sąjungos valstybėse, kur vis aukščiau galvas kelia politiniai judėjimai, turintys tik radikalius pasiūlymus. Vladimiro Putino retoriką kartojantys Vengrijos, Čekijos ar Slovakijos vadovai jau tapo įprastu reiškiniu.
Terorizmo pavojus, migrantų krizė, buksuojanti ekonomika ir vis didesnė našta politiniams lyderiams paskatina viešas diskusijas, kuriose garsiausiai skamba tų balsai, kurie siūlo užverti ar atverti sienas, drausti ir bausti, imtis ryžtingų ir neapgalvotų sprendimų, vadovaujantis prietarais ir išankstiniu tikėjimu.
Tuo metu JAV respublikonų kandidatų į prezidentus reitingų viršūnėje vis dar pūpso Donaldas Trumpas. Žmogus, žadantis neįsileisti musulmonų į JAV, žadantis pastatyti didžiulę sieną, pro kurią neprasprūs joks piktavalis meksikietis. Žmogus, kurio strategija yra kartoti, kad jis – pats geriausias.
Daugelis jų puikiai supranta, kad D.Trumpas meluoja, bet jis valdžios siekia entuziastingai ir charizmatiškai, šaipydamasis iš politinės patirties sustingdytų respublikonų.
Dalis amerikiečių žavisi D.Trumpo bandymu paprastai spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Daugelis jų puikiai supranta, kad D.Trumpas meluoja, bet jis valdžios siekia entuziastingai ir charizmatiškai, šaipydamasis iš politinės patirties sustingdytų respublikonų.
Pavargusiai nuo sudėtingų sprendimų visuomenei tai yra pramoga. Atostogos nuo proto.
Ši įvykių grandinė verčia prisiminti režisieriaus Mike Judge'o 2006 metais į pasaulį paleistą disutopiją „Idiokratija“. M.Judge'as pabandė pavaizduoti valstybę, kurioje patogumas, paprastumas ir juos neišvengiamai lydintis kvailumas nugali intelektą. Tokiame pasaulyje užmiršta ir nepuoselėjama demokratija tampa idiokratija.
Idiokratijos link tempia bet kuris politikas, žadantis palengvinti jūsų atsakomybės naštą ir perimti visus sprendimus ant savo pečių. Sunku net įsivaizduoti, koks būtų pasaulis, kuriame valdžią į savo rankas perimtų D.Trumpas, Marine Le Pen, Milošas Zemanas, Nigelas Farage'as ar koks Rolandas Paksas.
Kas išsaugo šio chaotiško pasaulio balansą? Tokie nuosaikūs ir sveiko proto nepamesti besistengiantys politikai kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Žurnalas „Time“ suteikė jai metų žmogaus titulą, įvertindamas politinę valią ir drąsą, priimant nepopuliarius sprendimus.
Kas išsaugo šio chaotiško pasaulio balansą? Tokie nuosaikūs ir sveiko proto nepamesti besistengiantys politikai kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Paradoksalu, bet šis apdovanojimas Vokietijos lyderei įteikiamas tada, kai pasitikėjimas ja vis menksta, o opozicija tampa net ir savo partijos nariai. Kodėl A.Merkel, prabilusi apie sienų atvėrimą pabėgėliams, yra pavyzdys kitiems pasaulio politikams ir kiekvienam iš mūsų? Ji tampa ramsčiu tada, kai aukščiausiame sprendimų lygyje reikalingas nuosaikumas. Kartais net radikalus nuosaikumas.
Svarbu pažymėti, kad šie žmonės niekada netaps visuomenės dauguma. Jie visada bus priversti išsaugoti balansą kritiškose situacijose, kuriose į fanatizmą bus bandoma atsakyti fanatizmu.
Nesuklyskite, aš čia kalbu ne apie premjerui Algirdui Butkevičiui artimą pasimetimą ir sutrikimą ar JAV prezidento Baracko Obamos vangumą Sirijos karo fone. Kalbu apie ryžtingą paramą nuosaikiai politikai, stengiantis išlaikyti balansą tarp kuoktelėjusių, paniškai jautrių kairiųjų radikalų ir į radikalią dešinę tempiančių nacionalizmą aklai mylinčių fanatikų.
Viso pasaulio istorijoje galite atrasti šių diplomatijai, pagarbai ir taikiam konfliktų bei globalių problemų sprendimui pasišventusių žmonių. Jie tarnauja radikaliam nuosaikumui. Jei ne šie žmonės, pasaulio istorijoje paskutine data galėjo tapti bet kuri diena nuo tada, kai išmokome save sunaikinti ir netgi sukaupėme pakankamai arsenalo, kad galėtume padaryti tai kelis kartus. Rimtais fejerverkais galėjo baigtis jau 1962 metų spalio 14-oji – Karibų krizės dieną.
Radikalaus nuosaikumo dabar reikia kaip niekada. Nenuostabu, kad pasauliniai apdovanojimai ir premijos skiriami tiems, kurie nesulaukia daugiausiai šlovės ir žiniasklaidos dėmesio. Kas prieš Nobelio taikos premiją girdėjo apie Tuniso nacionalinio dialogo ketvertą?
Galbūt todėl ši taikiam sprendimui pasišventusi ir nuosaikumu pasižyminti žmonių grupė ir gavo garbingą apdovanojimą. Už tai, kad mes turėjome vienu straipsniu apie šimtus aukų ir naują pilietinį karą mažiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Babajai, čiurkos, nigeriai ir kiti mūsų kvailybės fantomai
