Naujausia rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ „Delfi“ užsakymu atlikta apklausa rodo, kad TS-LKD, kurios populiarumas prieš kurį laiką buvo nusmukęs iki vienženklių skaičių, dabar turi 13,7 proc. rinkėjų palaikymą.
Per mėnesį konservatoriai išaugino savo populiarumą daugiau nei 3 procentais. Kas lemia tai, kad TS-LKD susigrąžina rinkėjų palaikymą?
Pirmoji priežastis – aktyvi rinkimų kampanija ir arši valdančiosios koalicijos kritika. Daugelis savose apygardose apsnūdusių konservatorių buvo išsiųsti iš komforto zonos į naujas vietas, kuriose turėjo aktyviai padirbėti. Skirtingai nei kitų partijų nariai, konservatoriai gana aktyviai veržėsi į viešumą, rengė susitikimus ir dalyvavo debatuose.
Viešuose pasisakymuose konservatoriai nuosekliai porino apie prarastus ketverius metus ir baksnojo į Naują planą Lietuvai. LRT organizuotuose debatuose naujasis konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ne tik kovėsi su muse, bet ir sėkmingai spaudė į kampą ir vedė iš kantrybės premjerą Algirdą Butkevičių.
Antroji priežastis – naujasis lyderis G.Landsbergis. Lietuvos politikai akivaizdžiai trūksta naujų politinių lyderių, naujų veidų. Europos parlamente aktyviu darbu pasižymėjęs G.Landsbergis laiku sugrįžo į Lietuvos politinę erdvę ir nuosekliai dirbo, kaupdamas populiarumą jaunimo gretose ir augindamas pasitikėjimą tų, kurie lyderio pozicijoje nenorėjo matyti Anūko.
Vienu svarbiausių G.Landsbergio ir jo komandos laimėjimų tapo bent jau laikinas interesų suvaldymas. Nepaisant vidinės trinties ir itin atsargaus požiūrio į naująjį lyderį, paskutinius kampanijos mėnesius konservatoriai geba atrodyti kaip daugiau ar mažiau vieninga politinė jėga.
Trečioji priežastis – prie augančio konservatorių populiarumo neišvengiamai prisidėjo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) lyderio Eligijaus Masiulio politinis košmaras ir vėliau pasipylę nevaldomi įvykiai.
Atsinaujinimą skelbiantiems konservatoriams atsivėrė galimybė susigrąžinti centro dešinės rinkėjus, kurie naujosios politikos provaizdžio ėmė ieškoti nebe E.Masiulio ar Remigijaus Šimašiaus, o G.Landsbergio asmenyje.
G.Landsbergis pakankamai sėkmingai tai išnaudojo, vis numesdamas užuominų apie būtinybę nenusivilti ir tęsti naujosios kartos politinio pažado pildymą. Savotišku ženklu liberalams buvo ir aptakūs pasisakymai tos pačios lyties partnerystės klausimu, sukėlę sumaištį krikščioniškajame TS-LKD flange.
Taigi, konservatoriai turėjo beveik idealias sąlygas šioje rinkimų kampanijoje, kurias galėjo sugriauti tik jie patys. 13,7 proc. palaikymas ir augantis populiarumas atrodo fantastiškai, jei prisiminsime tapatybės ir palaikymo krizę, kuri partiją buvo ištikusi po praėjusių Seimo rinkimų.
2012 metais partiją į rinkimus vedė buvęs premjeras Andrius Kubilius, šiemet atsidūręs trečioje vietoje sąraše. Nepopuliarūs A.Kubiliaus vyriausybės sprendimai pasmerkė jį amžinai paprastojo lietuvio neapykantai ir gerokai nusmukdė partijos reitingus.
Vis dėlto A.Kubilius žengė labai teisingą žingsnį, laiku pasitraukdamas ir užleisdamas vietą G.Landsbergiui.
Vis dėlto A.Kubilius žengė labai teisingą žingsnį, laiku pasitraukdamas ir užleisdamas vietą G.Landsbergiui. A.Kubilius išsaugojo įtaką, o šis pasitraukimas galbūt net tapo TS-LKD išsaugojimo žingsniu, nes interesų kovos partijos viduje grėsė susiskaldymu jau ne į idėjines frakcijas, bet į kelias naujas partijas.
Antruoju numeriu sąraše ir vėl žengia Irena Degutienė. Būtent šią politinę asmenybę derėtų laikyti skirtimi, kuri neleidžia teigti, kad Naujas planas nėra siūlomas dviem Lietuvoms. Tokia įtakinga vieta yra akivaizdi duoklė krikščionims demokratams, tai partijos daliai, kuri itin atsargiai žvelgia į modernaus konservatizmo idėją.
I.Degutienė retai pasirodo viešojoje erdvėje, o jos pasisakymai primena, kodėl konservatoriai Seime pasižymi draudimų ir ribojimų siūlymais bei griežtai atsisako svarstyti liberalesnius projektus.
Ketvirtąją vietą TS-LKD sąraše užima buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. I.Šimonytė – koziris konservatorių kortų kaladėje. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja prisidėjo prie ekonominės programos dalies rengimo, bet nuosaikiai laikėsi rinkimų kampanijos nuošalyje.
Net ir žengusi į socialinius tinklus I.Šimonytė demonstruoja technokratinį požiūrį ir, nepanašu, kad velsis į politines idėjų kovas. Tokia laikysena akivaizdžiai imponuoja rinkėjams, kuriems patinka „dirbantys, o ne kalbantys“ politikai. Tuo pat metu buvusi finansų ministrė turi griežtos ir taiklios kritikės įvaizdį, kuris gąsdina oponentus ir leidžia praleisti pro akis kartais skylėtus ir idealistinius programos pažadus.
Į penktąją vietą iš trečiosios perkelta Agnė Bilotaitė. Jaunosios kartos politikė, mėgstanti moralizuojančius pasisakymus ir artimesnė krikščionių demokratų flangui, tačiau paradoksaliai tapusi partijos atsinaujinimo veidu. Mažu smūgiu A.Bilotaitei praėjusių rinkimų metu tapo pralaimėjimas Gargždų apygardoje legendiniam pasakų herojui, kovotojui su ramybe ir sveiku protu Petrui Gražuliui.
Šeštuoju numeriu sąraše pažymėtas Paulius Saudargas. Dar vienas partijos jaunėjimo veidas, kuris labiau palaiko krikščionių demokratų idėjas. Skirtingai nei analitinį mąstymą propaguojantis kolega fizikas A.Kubilius, P.Saudargas pasižymi emocingais ir patriotiškais pasisakymais.
Septintuoju numeriu sąraše žengia buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Į gimtąjį Panevėžio kraštą iš Kauno Žaliakalnio apygardos sugrįžusi R.Juknevičienė užleido kelias vietas sąraše, tačiau išliko viena patikimiausių partijos pozicijos gynėjų. Šios rinkimų kampanijos metu buvusi ministrė stengėsi likti savo kompetencijos ribose, dažnai pabrėždavo krašto apsaugos problemas ir stengdavosi įgelti Juozui Olekui.
Buvęs operos solistas Vytautas Juozapaitis pakilo iš dvyliktosios į aštuntąją vietą. V.Juozapaitį labiau nei politiniai siūlymai išgarsino kova dėl šešėlinio kultūros ministro posto. Tiesa, balsuodamas Seime V.Juozapaitis tampa patikimas krikščionių demokratų flango sąjungininkas.
Devintoje sąrašo vietoje – Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. 2009 metais į Europos Parlamentą išrinkta jauna politikė atstovauja konservatorių jaunimui. Tiesa, jai nepavyko patekti į Seimą Žirmūnų apygardoje, kai pralošė favoritu nelaikytam liberalui Šarūnui Gustainiui.
Dešimtoje sąrašo vietoje – partijos senbuvis Jurgis Razma. J.Razma buvo vienas įtariausiai į naujojo lyderio atėjimą žvelgusių įtakingųjų konservatorių. Birželio mėnesį nepatenkintas rinkimų kampanijos kryptimi ir savo vaidmeniu J.Razma netgi pasitraukė iš štabo veiklos.
Atskiro paminėjimo verta ir vienuoliktoji sąrašo vieta. Į ją partijos narių balsavimas atvedė Lauryną Kasčiūną. Kaip Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas bei buvęs Rytų Europos studijų centro vadovas žinomas L.Kasčiūnas gali pasigirti įdomia praeitimi.
Buvęs I.Degutienės padėjėjas Seime 2003 metais su fašistuojančiu politiniu marginalu Mindaugu Murza dalyvavo visuomeniniame judėjime „Už nepriklausomą Lietuvą“, kuris ragino nestoti į Europos Sąjungą.
Jaunatvišku entuziazmu tokią politinę veiklą marginalų gretose aiškinęs L.Kasčiūnas šiek tiek sušvelnino ir apšlifavo savo politines idėjas, bet pasisakymuose dažnai negaili kritikos vieningos Europos idėjai, palaiko tautinį konservatizmą ir griežtai priešinasi žmogaus teisių užtikrinimo plėtrai.
Kol kas šis ambicingas politikas demonstruoja norą derinti savo poziciją prie modernaus konservatizmo idėją diegiančio lyderio, tačiau laikui bėgant skirtingi interesai gali įvelti į labai rimtą konfliktą.
Išvada: konservatoriai šioje rinkimų kampanijoje sėkmingai išnaudojo jiems palankias aplinkybes, sugebėjo per gana trumpą laiką atlikti nemenką posūkį link modernesnio įvaizdžio. Jų lyderis – vienas perspektyviausių jaunų Lietuvos politikų. Tuo pat metu partijos sąrašas ir jo lyderių ginamos idėjos rodo tapatybės skilimą. Šis skilimas gali dar labiau išryškėti ir sudraskyti TS-LKD, jei esant valdžioje teks kalbėti ne tik apie ekonomines, bet ir vertybines nuostatas.
