Buvo tokių, kurie iš šio pompastiško renginio, kuriame šalies vadas bendrauja su visa pamaldžiai akis nudelbusia liaudimi, tikėjosi konkrečių atsakymų ar griežtų pareiškimų. Kai kurie netgi skelbė, kad turėtume išgirsti visą tiesą, ką Rusijos lyderis mano apie Baltijos šalis.
Ką iš tiesų gavome? Keturių valandų pokalbį apie Lietuvos skaitytoją vargiai sudominusias Rusijos ekonomines ir socialines problemas, kurį nuskaidrindavo tik iš Rusijos gilumos atkeliavę vakariečio akį stulbinantys vaizdai ir klausimų bei linkėjimų naivumas.
Sustatyti į eilutę gamyklų darbuotojai kaip žirnius bėrė atmintinai išmoktus klausimus, kartais užsikirsdami ir paraginami vedėjų tęsti. Kai kuriais atvejais buvo akivaizdu, kad klausimai Rusijos liaudies atstovams buvo tiesiog diktuojami iš šalies.
Kas gi nutiko tam V.Putinui, apie kurio galią ir ryžtą užkariauti pasaulį kalbėjome ištisus metus? Vadas išsikvėpė. Išsikvėpė tiek labai, kad netgi išdrįso pripažinti, kad Sovietų Sąjunga klydo, bandydama jėga primesti savo gyvenimo modelį Rytų Europos valstybėms.
Kad ir kaip norėtume bijoti V.Putino, kuris simbolizuoja karinę Rusijos agresiją, tarptautinių susitarimų laužymą ir KGB metodais paremtą Kremliaus veikėjų veiklą, tačiau vyrukas, kuris pasirodė ketvirtadienio konferencijoje, buvo tik savo paties šešėlis.
Susenęs ir pavargęs V.Putinas buvo panašesnis į nukriošusį sovietinių laikų partijos sekretorių, besidomintį pieno primilžiu ir elektrinių traukinių sutrikimais. Atrodo, kad didelio nepasitenkinimo šia konferencija nedemonstruoja net ir pamiršti Rusijos opozicijos atstovai.
Susenęs ir pavargęs V.Putinas buvo panašesnis į nukriošusį sovietinių laikų partijos sekretorių, besidomintį pieno primilžiu ir elektrinių traukinių sutrikimais.
Pasisakyti leista tik Irinai Hakamadai ir Aleksejui Venediktovui, kurie taip pat nepuolė į atlapus V.Putinui dėl esminių šalies problemų. Tiesa, Rusijos lyderis buvo priverstas dar kartą viešai pameluoti, teigdamas, jog jokių Rusijos pajėgų Ukrainoje nėra, bet tai tik dar vienas įrašas ilgame melo sąraše.
Žinoma, būtų kvaila spekuliuoti apie tariamą rytojaus perversmą Kremliuje. Aišku tik tai, kad V.Putino aplinkoje vis mažiau žmonių nuoširdžiai pasitiki jo vykdoma politika. Nepadeda nei agresyvi retorika, nei pažadai per kelis metus stabilizuoti šalies ekonomiką.
Kaip teisingai pažymėjo buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas, ilgą laiką buvęs racionaliuoju Rusijos ekonomikos balsu, Rusija užsisėdėjo, besidžiaugdama senojo ekonomikos augimo modelio vaisiais, ir net nebandė keistis.
Dabar keistis jau per vėlu. Tenka liūdnai skėsčioti rankomis ir aiškinti, kad Rusija puikiausiai išgyvens ir savo jėgomis, jos nepalauš Vakarų sankcijos. Kas bus ta Rusiją tempianti jėga? Žemdirbiai ir amatininkai. XIX amžiaus politinė retorika atvedė V.Putiną prie XIX ekonomikos pagrindų.
Kas bus ta Rusiją tempianti jėga? Žemdirbiai ir amatininkai. XIX amžiaus politinė retorika atvedė V.Putiną prie XIX ekonomikos pagrindų.
Rusijos lyderiui belieka reikšti tik nuoširdų rūpestį, kai jam skambinančios senutės piktinasi, kad pensijos tiesiog neužtenka išgyventi, kad sveikatos ir socialinės apsaugos sistema šalyje vis labiau grimzta į chaosą.
Štai tokia ta V.Putino lyg ant mielių užauginta ir vis labiau byranti Rusija. „Žvanginanti ginklais“, kaip mėgsta sakyti prezidentė Dalia Grybauskaitė, o tuo pačiu metu byranti ir skęstanti vis labiau augančiame problemų liūne, kuriame vienintele viltimi tampa vis dar prielankūs užsienio partneriai, retkarčiais nuperkantys keletą raketų ar tankų.
V.Putinas tapo didelių Rusijos ambicijų vergu ir, panašu, kad jam nepavyksta susitvarkyti su žmonių lūkesčiais vis labiau ir labiau. Ar padėtų naujas karas? Vargu. Jis tik dar labiau išsunktų ir taip menkstančius Rusijos resursus. Matyt, ne veltui kalbėdamas apie metų rezultatus Rusijos lyderis pasidžiaugė, kad vis dar pavyko šiek tiek ūgtelėti.
Kiekvieni artimiausi metai žada naujas problemas, kurių priežastį taikliai įvardino A.Kudrinas. Apie Rusijos ateitį nebuvo mąstoma, nes svarbiausia čia – Kremliaus režimo ateitis.
Kiekvieni artimiausi metai žada naujas problemas, kurių priežastį taikliai įvardino A.Kudrinas. Apie Rusijos ateitį nebuvo mąstoma, nes svarbiausia čia – Kremliaus režimo ateitis.
Toks V.Putinas, kokį matėme jį ketvirtadienį, nesugebės ilgai išlikti valdžios vertikalės viršuje. Kas laukia? Nepanašu, kad dabartinėje Rusijoje galėtu būti organizuojami demokratiniai rinkimai, tad lieka tik tylaus ir pragmatiško arba griausmingo ir skandalingo perversmo scenarijai.
O kol lauksime pasikeitimų, galime atsisveikinti su V.Putino šmėkla. Ačiū, Vladimirai Putinai, kažkada tu mums buvai įdomus, bet dabar skęstančiam Rusijos laivui, kurį vienas po kito palieka sveikesnio proto žmonės ir blaivesni investuotojai, jau reiktų naujo kapitono.
